Migracija. Rytų ir Pietryčių Lietuva 1944–1989 metais

XX a. vyko labai intensyvi Europos gyventojų migracija. Geopolitiniai pokyčiai lėmė, kad šis procesas vyko ir Lietuvos teritorijoje, ypač jos rytinėje ir pietrytinėje dalyje. Monografijoje nagrinėjama, kaip migracija – tiek priverstinė, tiek savanoriška – keitė Vilnių ir Rytų bei Pietryčių Lietuvą sovietmečiu (1944–1989), kokią įtaką ji darė Vilniaus lituanizavimui, regiono demografinei ir etninei raidai, gyventojų tarpusavio santykiams, žmonių likimams.

„Dauguma iš mūsų tuomet ant krūtinės turėjo medalikėlį su Aušros Vartų Dievo Motinos atvaizdu. Lik sveika, Mielaširdingumo Motinėle, likite sveiki, artimieji, lik sveikas, mylimas mieste!..“
Kazimierz Czyrkowski

„Jaunesni ir sumanesni stengėsi ištrūkti iš kolūkinio „rojaus“, bet nebuvo lengva. Tėvai per kyšius ar nuolankius prašymus gaudavo iš pirmininko leidimą vaikams mokytis mieste, kad įgytų kokią profesiją, galėtų gyventi ir dirbti žmoniškesnėmis sąlygomis. Lengviausia ištrūkti iš kolūkių buvo vaikinams, kurie ėjo į kariuomenę, – atitarnavę trejus metus galėjo negrįžti į kolūkį ir ieškoti darbo mieste ar kaime, bet valstybinėse pareigose, pavyzdžiui, miškų ūkyje, prekyboje, pašte, melioracijoje ir t. t. Toks buvo jaunų, sumaniausių, energingiausių žmonių pasitraukimas iš žemės ūkio, iš kaimų į miestus. Vėliau, kai pradėjo plėtotis pramonė, augo miestai ir reikėjo vis daugiau darbininkų į fabrikus ir statybas, jauna darbo jėga iš kaimo plaukė plačia srove.“
Stefania Romer

Monografijoje „Migracija. Rytų ir Pietryčių Lietuva 1944–1989 metais“ analizuojama, kaip migracija keitė Vilnių ir Rytų bei Pietryčių Lietuvą sovietmečiu (1944–1989), kokią įtaką ji padarė miesto ir viso regiono demografinei ir etninei raidai, gyventojų tarpusavio santykiams, žmonių likimams.