Mes – vilko vaikai. Palikti Rytų Prūsijoje

Knygoje „Mes – vilko vaikai“ vokiškai rašanti švedų-suomių žurnalistė Sonya Winterberg pasakoja apie 1944-uosius metus, kai Raudonoji Armija kirto Rytų Prūsijos sieną, priversdama milijonus vietinių vokiečių trauktis į vakarus.

Tais metais tūkstančiai Karaliaučiaus regiono be tėvų likusių vaikų tapo šios katastrofos įkaitais ir Lietuva, ką tik vėl okupuota Sovietį Sąjungos, jiems atrodė paskutine išsigelbėjimo viltimi. Ten buvo maisto, todėl vaikų grupės, nuo visai mažylių iki paauglių leidosi į sunkią kelionę. Jie važiavo ant traukinių stogų, kėlėsi plaustais per Nemuną. Tūkstančiai benamių, alkanų vaikų apsigyveno Lietuvos miškuose, prašinėdami maisto arba vagiliaudami. Kai kuriems pasisekdavo rasti darbo lietuvių ūkiuose, bet šeimininkai dažniausiai rinkdavosi stipriausius, tai išskirdami brolius ir seseris. Visa tai vykdavo nelegaliai, ir ne vienas valstietis už geraširdiškumą sumokėdavo tremtimi į Sibirą.

Sonya Winterberg knygoje „Mes – vilko vaikai“ pateikia daugybę realių istorijų ir statistikos. Pavyzdžiui, ji pateikia apytikrį skaičių vokiečių vaikų, pokaryje atsiradusių Lietuvoje. Sonya Winterberg rašo: „..1950 m. gegužę Lietuvoje buvo užregistruoti 3274 Kaliningrado srities vokiečiai. Tarp jų buvo 770 vaikų, kuriuos lydėjo bent vienas iš tėvų, ir 365 našlaičiai. Bet tikrieji skaičiai yra gerokai didesni...“. Kiekviena „Mes – vilko vaikai“ istorija yra nepaprastai skaudi.

Pavyzdžiui, štai vienas iš Sonya Winterberg užfiksuotų pasakojimų. Ursula Hundrieser gimė 1933 metais Karaliaučiuje. Jos tėvas ir vyresni broliai žuvo kare. Priartėjus sovietų armijai, Ursulai, jos motinai ir mažesniems broliams pasitraukti į Vakarus nepavyko. Raudonarmiečiai išprievartavo Ursulos mamą vaikų akyse. Po patirtos traumos Ursulos mama miršta ligoninėje. Po to iš bado miršta jos vienerių metų brolis. Dvylikametė mergaitė bėga į Lietuvos miškus ir pradeda prašyti išmaldos. Galiausiai ji suranda ją priglaudusią valstiečių šeimą. Ursula dirba sunkiai, bet turi stogą ir maistą. Vieną dieną ją sužaloja pasibaidęs arklys. Ligoninėje mergaitę priima kaip vokietę, ir sovietų gydytojas atsisako gydyti „fašistų vaiką“ ir net uždraudžia seselėms sustabdyti kraujavimą. Represijų išsigandęs valstietis palieka Ursalą šalia ligoninės, bet kraujuojanti mergaitei vis tiek sugeba grįžti į ūkį. Šiaip ne taip apsigydžiusi Ursala prisijungia prie klajojančių "vilko vaikų". Vėliau ją įdarbina kita lietuvių šeima. Jie su mergaite elgiasi draugiškai ir ji ten pasilieka visam laikui.

Iš vokiečių kalbos vertė Dalia Kižlienė