Mergaitė iš "Metropolio": istorijos iš mano gyvenimo

Garsios rusų dramaturgės, pripažintos prozininkės ir aktorės Liudmilos Petruševskajos (g. 1938) autobiografinę knygą "Mergaitė iš "Metropolio": istorijos iš mano gyvenimo" sudaro pasakojimai apie jos šeimą ir draugus, išgyventą represijos metą, graudžius ir komiškus asmeninius nutikimus, vykusius visai nejuokingų istorinių įvykių fone. Tai knyga apie karo vaiką, kaip ir daugelį kitų, augusį gatvėje ir vaikų namuose; mergaitę, kuri iki literatūros ir meno pasaulio ėjo ne pačiu lengviausiu keliu.

Už apysaką Mergaitė iš „Metropolio“, įtrauktą į šią Liudmilos Petruševskajos prisiminimų ir esė knygą, 2008-aisiais autorei paskirta Bunino premija.

Liudmila Petruševskaja gimė 1938 metais Maskvoje. Baigusi žurnalistikos fakultetą, ji kurį laiką dirbo korespondente, televizijos redaktore, kūrė eiles, vėliau ėmėsi pjesių, kurių temos plėtojamos ir prozos kūriniuose.

Autorė yra pelniusi daugybę nacionalinių premijų, 2009 metais už pasakojimų rinkinį apdovanota World Fantasy Award, jos pjesės statomos viso pasaulio scenose, o knygos išverstos į daugiau nei 30 kalbų.

IŠTRAUKA

Pradžia

Kai aš galvoju apie žmonių giminę, tai įsivaizduoju ją ne kaip išsišakojusį genealoginį medį. Giminė man - kaip miškas, jis per-regimas tolumoje ir atrodo it rankomis susikabinusių žmonių -medžių grandinė. Kažkodėl taip. Tenai, amžių ir laikų migloje, stovi jos, ankstesniosios kartos - daugiašakiai medžiai, ir kiekvienas protėvis šakomis susipynęs iš vienos savo pusės su gimdytojais, o iš kitos - su savo vaikais. Ir kiekvienas yra tėvas, o kartu ir sūnus, ir jisai pats - toksai, koks yra - vienintelis pasaulyje. Ir kiekviena jų - savo motinos vaikas ir savo dukters arba sūnaus motina, o tuo pat metu atskira, į nieką nepanaši būtybė. Ir kiekvienas - vienatijas trijuose asmenyse: vaikas, gimdytojas ir asmenybė.

Kol kas tasai, centre, stiprus, jis prilaiko abi puses: ir tuos, kas prieš jį stovi, ir tuos, kurie atsistojo už jo. Ir šisai centras šimtmečiams bėgant persislenka. Žmogus silpsta, jo stiprumas persiduoda ateinančiai kartai. Jo protas, jo žinojimas išnyksta drauge su juo, jų neperduosi, o bruožus - atkaklumą, netgi nežmonišką nesukalbamumą savo paties nenaudai, dvasios jėgą, įsitikinimą, kad valgis turi būti spartietiškas, o vanduo apsipylimui šaltas, persivalgymą per šventes, nesutarimus su vyresnybe, laikymąsi savo pozicijų kenkiant sau ir artimiesiems, sentimentalumą, meilę muzikai ir poezijai ir valdingumą dėl menkniekių, nepaperkamą sąžiningumą ir visišką neįmanomybę ateiti kur nors laiku, sumanymų tyrumą, troškimą visiems pagelbėt ir neapykantą kaimynams, tylos pamėgimą ir garsų kasdienį riksmą, mokėjimą gyventi be pinigų ir beprotišką jų švaistymą dovanoms, baisiausią jaukalą namuose ir griežtus reikalavimus namiškiams viską po savęs sutvarkyti, ir beribę meilę mažyliams, ypač kai jie miega visame savo gražume, -juos, šiuos bruožus, gali paveldėti įpėdiniai.

Mano prosenelė Asia, sulaukusi trisdešimt septynerių, mirė nuo sepsio palikdama šešis vaikus. Jos vyras, mano prosenelis Uja Sergejevičius, gydytojas, patraukė prie upės. Jis kaltino save dėl žmonos mirties. Visas penketas pasileido paskui tėvą, prisivijo prie kranto ir pakibę jam ant kaklo sulaikė. Mažiausiąją nešė vyresnioji, Vera. Mamą Asią laidojant aštuonerių metų duktė Valecką ėjo paskui tėvą kaip šešėlis dėdama kojas jam įpėdžiui ir murmeno tik sau: „Aš visą gyvenimą eisiu tavo pėdomis". Jie beveik visi tapo pogrindininkais, senolis buvo bolševikas, kovotojas už skriaudžiamųjų teises. Dirbo jis daugiausia fabriko valdybos gydytoju, bet pas jį suplaukdavo ligota varguomenė iš gyvenvietės ir kaimų. Ir jis apskritai niekuomet neėmė pinigų už gydymą. Tiktai algą. Iš principo priimdavo visus engiamuosius, nors aptarnauti turėjo tiktai personalą. Todėl, kaip paprastai, jį greit atleisdavo, ir darbo jis daugiausia rasdavo per epidemijas - choleros ir maro, - tada priimdavo visus gydytojus, net tremtinius.

Aš, kai tik pradėjau kalbėti, pavadinau jį Dėdžių.