Šiuo nauju kerinčiu romanu "Mėnesienos maskaradas" Jude Deveraux tęsia savo bestselerių trilogiją apie mažutį Virdžinijos miestelį, kuriame bus atskleidžiami stebinantys trijų koledžo draugių likimai.
Suviliota ir staiga pamesta mylimojo, Sofi Kinkeid pabėga į vietą, kurią jos draugė Kim Oldridž vadina rojumi žemėje. Bet pirmas Sofi įspūdis apie Ediliną anaiptol ne toks nuostabus: po to, kai sugenda jos automobilis, eidama keliu Sofi vos nepatenka po greitai lekiančio sportinio BMW ratais.
Šiokio tokio pasitenkinimo jai suteikia smulkus kerštas, ir netrukus pasklinda gandas, kad žavinga naujoji atvykėlė kaip reikiant pamokė savo kandumu liūdnai pagarsėjusį daktarą Ridą Oldridžą. Bet tai ne pirmas kartas, kai karštoji menininkė atsikeršydama nueina per toli: vokas, kurį gabenasi su savimi, galėtų sugriauti buvusio jos draugužio ateitį.
Ridas Oldridžas irgi turi paslapčių, tarp jų ir geismą suartėti su gražuole, aukštyn kojomis apvertusia niūrų jo pasaulį. Po nakties dangumi jųdviejų maskaradas kerintis - bet ar dienai išaušus jis nepavirs į dulkes?
Iš anglų kabos vertė Jonas Čeponis
Knygos ištrauka
EDILINAS, VIRDŽINIJA
- Aš išeinu! - pareiškė Hetera. - Daugiau nebegaliu kentėti nuolat blogos to žmogaus nuotaikos.
Daktaro Rido Oldridžo ambulatorijos priimamajame ji kalbėjosi su Alisa ir Betse. Alisa norėjo pasitraukti į pensiją ir kone desperatiškai siekė, kad Hetera - jauna, neseniai ištekėjusi ir nauja Ediline - perimtų jos pareigas. Bet Heterai sunkiai sekėsi prisitaikyti prie aštraus daktaro Rido liežuvio. O kad Betsė ir Alisa apie tai atsiliepė kaip apie jo „reiklumą sau ir kitiems", nuo to Heterai nebuvo nė trupučio lengviau.
- Jis niekada neprataria malonaus žodžio.
- Betgi tai, ką jis pasako, vis dėlto būna teisinga, - padrąsinamu veidu paprieštaravo Alisa.
- Taip, tačiau visa esmė, kaip jis tai pasako. Šiandien aš pasisveikinau: „Labas rytas", o jis: „Esu viduje, tai iš kur man žinoti?" O vakar jis poniai Keisin pasakė, kad vienintelė jos bėda ta, jog valganti per daug savo vyro pyragų.
Betsė ir Alisa į ją tik pasižiūrėjo. Betsė, apie penkiasdešimties moteris, gyveno Ediline nuo šešerių metų amžiaus. Džiaugėsi nesanti medicinos sesuo kaip Hetera. Ji visą dieną sėdėdavo prie kompiuterio ir atsiliepinėdavo į telefono skambučius, dėl to didesniąją darbo dienos dalį būdavo atokiai nuo jaunojo daktaro Rido. Hetera pajuto į ją susmigusius moterų žvilgsnius.
- Žinau, žinau, - pripažino ji. - Dėl pyragų jis teisus, bet nejau negalėjo bent pasistengti kalbėti diplomatiškiau? Argi nėra girdėjęs, kaip dera elgtis su ligoniais? Praėjusią savaitę Silvija Garland išėjo iš čia verkdama. Jis nė kiek neatjautė.
Dvi moterys vėl ją nužvelgė.
- Ką? - suirzusi paklausė Hetera.
Ji persikėlė gyventi į Ediliną, nes vyras dirbo netoliese, be to, jo manymu, mažas miestelis bus nuostabi vieta vaikučiams auginti. O Hetera apsidžiaugė gausianti medicinos sesers darbą taip arti naujų namų. Bet tai buvo prieš tris savaites, o dabar ji nežinojo, ar galės čia pasilikti. Visą šią savaitę kartojo, kad išeis.
Betsė prašneko pirma:
- Visi, išskyrus Silvijos Garland vyrą, mieste žino, kad ji ketvirtadienių vakarais susitinka ne su draugėmis, o permiega su kiekvienu pasitaikiusiu - daktaras Ridas jai taip ir išklojo.
- Bet koks jo reikalas?
- Spėju, kontaktiniu keliu perduodamos ligos, - pasakė Alisa. - Be to, jis įpratęs dirbti su žmonėmis, turinčiais rimtesnių bėdų, tokių kaip dramblialigė ir raupsai.
Hetera buvo girdėjusi apie daktaro Rido darbą visame pasaulyje, tačiau neketino leistis įtikinama tokio pateisinimo.
- Jeigu daktaras mano, kad mažo miestelio ligos jam per žema, kodėl neišsidangina?
Vėlgi moterys susižvalgė, paskui prabilo Alisa:
- Jis mėgino surasti kitų daktarų, kurie perimtų iš jo praktiką.
- Bet šiais laikais daktarai nori uždirbti daug pinigų, - pridūrė Betsė. - Ir nepageidauja gyventi mažučiame miestelyje, kur tenka rūpintis labai daug kalbančiais vietiniais ir uodų sukandžiotais turistais.
- Nors jam iš tiesų patiko ta gelbėjimo operacija praėjusį mėnesį, - įsiterpė Alisa. - Jis turėjo nusiropšti skardžio šlaitu.
- Nuostabu! - ironiškai nusišiepė Hetera. - Jeigu kiekvienas sumanytų šokti nuo kalno, ar nuo to jis taptų laimingesnis?
Minutėlę Alisa ir Betsė tartum svarstė tą mintį. Jiedvi irgi jau pavargo nuo visada prastos daktaro Rido nuotaikos. Faktiškai, nors pati niekada to neprisipažintų, tai buvo tikroji priežastis, kodėl Alisa norėjo anksti pasitraukti į pensiją.
Hetera klestelėjo ant kėdės šalia kopijavimo aparato.
- Nejaugi jis neturi asmeninio gyvenimo? Merginos? Juk išvaizdus vyras. Bent manau, kad toks būtų, jeigu nuolat nesiraukytų. Ar per visą savo gyvenimą jis kada nors yra nusišypsojęs?
- Daktaras Ridas kadaise daug šypsodavosi, - pasakė Betsė. - Vaikystėje jis mėgdavo lankytis savo pusbrolio Tristano tėvo, tuomet gydytojo, kabinete. Ridas buvo labai mielas berniukas, visada žinojo, kad nori būti daktaras. Bet paskui...
- Kas atsitiko? - paklausė Hetera.
- Jį pametė Lora dėl baptistų dvasininko.
- Kur?
- Kas kur? - paklausė Betsė.
- Kurgi Lora surado tokį energingą dvasininką, kad dėl jo paliko tokį karštuoliuką kaip daktaras Ridas? - nusistebėjo Hetera.
- Karštuoliukas, nejaugi? - pasitikslino Betsė. - Net jeigu ir niekada nesišypso?
- Jeigu jį tik matyčiau, pagalvočiau, kad yra žavus. Bet vos praveria burną, ir aš negaliu jo pakęsti. Taigi, kas dėl tos Loros? Kur ji iškeliavo susirasti vyro?
