Mėlynieji malonumai

„Mėlynieji malonumai“ - debiutinė menininkės, keliautojos Austėjos Jakas poezijos knyga.

„Gimiau 1994 m. Vilniuje, šiuo metu gyvenu ir kuriu Austrijoje. Eilėraščiai publikuoti leidiniuose „Literatūra ir menas“, „Šiaurės Atėnai“, „Vilnius review“, skaityti įvairiuose literatūriniuose renginiuose. Baigiau grafinio dizaino studijas Vilniuje, užsiimu iliustracija ir tapau. Man patinka mažos vietos žemėlapyje, kalnai ir jų sraunios upės, lėti pusryčiai, bibliotekos ir pasta su pievagrybiais ir daug pipirų. Dar patinka personažai iš Aki Kaurismäki filmų. Mėgstu keliauti, bet nemėgstu šio proceso metu išbarstyti mylimų žmonių po visą Žemės rutulį. Bijau dantų gydytojų, karkvabalių ir žiūrėti siaubo filmus.“
Austėja Jakas

„Austėja Jakas geba sutalpinti į eilėraštį visas pasaulio smulkmenas ir jas suderinti. Poezijoje ji puikiai jungia sąmonės srauto techniką ir šnekamąją kalbą. Jos eilėraščiai visada netikėti, paradoksalūs – tai nedidelės istorijos, pasakojimai, kartais net šiuolaikinės sakmės, pasakėčios ar pasakos. Juos įdomu skaityti, nes niekada nežinai, kur nuves autorės svarstymai, kuo pasibaigs vienas ar kitas poetinis siužetas. Kiek pašaipus, o kartu draugiškas ir švelnus Austėjos Jakas balso tonas retai girdimas lietuvių poezijoje.“
Marius Burokas, poetas, vertėjas literatūros kritikas

„Prisipažįstu – senokai laukiau šios knygos. Prieš keletą metų neištvėręs netgi rašiau autorei klausdamas, ką ji žada daryti su savo tekstais, ar nebandė pasiūlyti kuriai nors leidyklai. Austėjos Jakas eilėraščiai kartu ir netikėti, ir atpažįstami. Ir juos skaityti pašėlusiai įdomu. Tai kaip reta nenuobodūs eilėraščiai. Austėja Jakas pavydėtinai gerai tvarkosi su tikrove. Įžvelgia būtent tas esmines detales, iš kurių susidėlioja visuma. Todėl turi privilegiją: jai neprivalu būti poete. Kai tiesiog matai visumą ir labai nori apie ją papasakoti kitiems, nebūtina laikytis kanonų. Tada galima „nebūti literatūroje“. Išlaikyti visų rūšių distanciją, kuri padeda išsaugoti švarų stebėtojo žvilgsnį. Austėja Jakas turi ką pasakyti – tuomet klausimas, kaip tai pasakyti, tampa nebesvarbus. Tokia pasaulio stebėtojo technika. Tarpininko tarp žmogaus ir pasaulio. Žmogaus ir kitų žmonių. Kaip kadaise sakė vienas senas džiazo muzikantas, kai pradedi taip groti, nebeįmanoma tik vienas dalykas: suklysti. Viskas, ką groji, tampa teisinga ir tikra. Kviečiu skaityti.“
Gintaras Grajauskas, rašytojas