Melstis ir mylėti. Pokalbiai apie maldą su ankstyvąja Bažnyčia

Paulius mums sako: „Nepaliaujamai melskimės“. Ką reiškia šie Pauliaus žodžiai, ir kaip mums derėtų melstis?

Dykumoje gyvenę ankstyvosios Bažnyčios Tėvai ir Motinos manė, kad teisingus atsakymus į šiuos klausimus lemia juos užduodančio asmens poreikiai bei asmenybės bruožai.


Ši knyga "Melstis ir mylėti. Pokalbiai apie maldą su ankstyvąja Bažnyčia" parašyta visiems norintiems melstis, tačiau nežinantiems kaip, besimeldžiantiems, tačiau šiuo atveju stokojantiems tikrumo, bei visai patenkintiems savo malda, tačiau trokštantiems ją išgyventi giliau.


Autorė perteikia naują maldos sampratą, dalijasi ankstyvosios vienuolystės pradininkų apie maldą bei krikščioniškąją meilę išsakytomis mintimis.

Vertė Lina Jurėnienė

Ištrauka

„Nepaliaujamai melskitės“



Paulius mums sako: „Nepaliaujamai melskitės“. Ką reiškia šie Pauliaus žodžiai, ir kaip mums derėtų melstis? Dykumoje gyvenę ankstyvosios Bažnyčios Tėvai bei Motinos manė, kad teisingus atsakymus į šiuos klausimus lemia juos užduodančio asmens poreikiai bei asmenybės bruožai. Taigi apžvelkime tris skirtingus maldos pavidalus.

Tėvą Makariją sykį paklausė: „Kaip tinkamai melstis?“ Senolis atsakė, esą „neverta ilgai svarstyti; pakanka ištiesti rankas ir tarti: ‘Dieve, teesie tavo valia, teesie, kaip tu išmanai, pasigailėk manęs’. O kovai įsiliepsnojus sakykite ‘Dieve, padėk!’ [Dievas] puikiai išmano, ko mums reikia ir [Dievas] yra mums [dieviškai] gailestingas“1.

Tėvui Makarijui malda buvo paprastas, tiesus Dievo pagalbos šauksmas pagundų akivaizdoje. Tuo tarpu Tėvas Juozapas vienam iš savo mokinių (pastarasis ir pats buvo maldos mokytojas) žemiau esančiais žodžiais pataria bei iliustruoja savo paties pavyzdžiu visai ką kita:

Tėvas Lotas nukeliavo pas Tėvą Juozapą ir jam tarė: „Tėve, kiek įstengdamas aš [sutartomis valandomis, vert. past.] kalbu trumputes savo maldas, mažumėlę pasninkauju, meldžiuosi bei mąstau, kiek pajėgiu, gyvenu ramybėje, tyrinu savo mintis. Ką dar galėčiau padaryti?“ Tuomet senolis atsistojo ir ištiesė rankas į dangų. Jo pirštai sušvito lyg dešimt degančių žibintų ir jis atsakė: „Panorėjęs visas gali tapti liepsna“.



Tėvas Liucijus, susidūręs su pažodžiui bei naiviai Pauliaus kvietimą suvokusiais vienuoliais, mums nurodo trečiąjį būdą melstis:

Keli vienuoliai euchitai nukeliavo <…> aplankyti Tėvo Liucijaus. Senolis juos paklausė: „Kokiu rankų darbu jūs verčiatės?“ Jie atsakė: „Užuot ėmęsi rankų darbo, mes, kaip moko Apaštalas, be paliovos meldžiamės“. Senukas paklausė, argi jie nevalgo, ir jie atsakė valgantys. Tuomet jis tarė: „Tai kas už jus meldžiasi, kai patys valgote?“ Jis vėl paklausė, argi jie nemiega, ir jie atsakė miegantys. Senu-kas jiems tarė: „Tai kas už jus meldžiasi, kai miegate?“ Jie neišmanė, ką jam atsakyti. Jis pasakė: „Atleiskit, bet jūs elgiatės kitaip nei kalbate. Aš jums atskleisiu, kaip atlikdamas kasdienius savo darbus aš nesiliauju meldęsis. Su Dievu kantriai sėsdamas mirkyti nendrių bei vyti virvių aš sakau, „Dieve, būk man gailestingas; didžiai gerasis, dosniai maloningasis, sergėki mane nuo mano nuodėmių“. Tada jis paklausė, argi tai ne malda, ir jie atsakė, kad malda. Toliau senolis kalbėjo štai ką: „Taigi, visą dieną meldęsis ir triūsęs, uždirbęs apytikriai trylika pinigėlių, du iš jų padedu anapus durų, o likusius sumoku už savo maistą. Tas, kuris pasiima du pinigėlius, meldžiasi už mane, kai valgau ir miegu; taip, iš Dievo malonės, išpildau priesaką be paliovos melstis“3.

Į nepaliaujamą maldą žvelgiant Tėvo Liucijaus akimis, skirtis tarp mūsų pačių ir kito žmogaus maldos nebūtinai yra tiesioginė. Liucijus taip pat nelinkęs atskirti maldos akto bei turinio nuo vienuolio darbo, kuriuo jis remia savo artimą, nepajėgų rūpintis pačiu savimi. Jam malda yra gyvenimo kelias, prasidedantis ir užsibaigiantis meilėje.



Na o kaip mes, leidęsi anksčiau pamaldžiai gyvenusių krikščionių pėdomis, atsiliepsime į Paulius žodžius „nepaliaujamai melskitės“? Kaipgi mes patys suvokiame maldą ir ką mums reikštų be paliovos melstis?

Daugelio žmonių vaikystėje perimta asmeninės maldos tradicija baigiasi kalbėjimu „Į Tavo rankas, Viešpatie, aš atiduodu…“, „Tėve mūsų“ bei malda pakliuvus į keblią padėtį ar iškilus konkrečiam poreikiui, todėl maldos tema mums apskritai gali būti trikdanti ir skausminga. Mes nežinome, kokia turėtų būti malda, neišmanome, kaip apie ją mąstyti ir būgštaujame, jog galbūt nedera melsti Dievą keisti susiklosčiusią dalykų padėtį. Esame pratę viešai melstis pamaldose, tačiau asmeninė malda – visai kas kita. Galbūt minties melstis asmeniškai išsižadėjome pažinę žmones, kurių pamaldumas yra toks individualistinis, kad jie nepripažįsta krikščionis turint nors kokių rimtų socialinių įsipareigojimų pasauliui ir jo žmonėms. Galbūt maldą mes siejame su žmonėmis, iš kurių žodžių sklinda teisuoliškumas, religinis fanatizmas arba neleistinas gyvenimo esmės neišmanymas. Taip pat labai tikėtina, jog Bažnyčios bei šeimos tradicijos mus skatina manyti, esą apie maldą kalbėti išvis nemandagu.

Kad ir kaip būtų, daugelis žmonių nuoširdžiai ilgisi maldos. Galbūt esame neužmirštamai sutikę vyrų ar moterų, maldoje tapusių tokiais žmonėmis, kokie jie yra? Kai kurie Dievo ieškome nepajėgdami įveikti moralinės painiavos, tačiau vildamiesi maldoje rasti išeitį. O galbūt savo troškimą melstis pažinome sykį dalyvaudami religinėse apeigose? Kai kada šį maldos troškimą įkvepia sukrečianti akistata su Dievu. Dar kiti maldos ilgesį patiria lyg ir bergždžio nerimo pavidalu, kai Dievas atrodo taip toli.



Diduma žmonių vis dėlto meldžiasi nuolat. Kai kurie išaugo aplinkoje, kur asmeninė malda nuo seno pripažįstama savaime suprantamu dalyku; kai kurie maldą atrado patys beveik nepriklausomai nuo perimtų tradicijų. Vieni žmonės nepaliaujamai skaito knygas apie maldą, kiti – ne. Nepaisant daugeriopų kelių maldos linkui, daugelį besimeldžiančių krikščionių vis dėlto sieja viena bendrybė: maldoje jie stokoja savikliovos. Net ir kas dieną melsdamiesi, dažnai mėgaudamiesi nuoširdžia bendryste su Dievu, jie nemano, jog meldžiasi „teisingai“. Vienaip ar kitaip jie įtikėjo maldoje stokojantys uolumo, savimaršos, sutelktumo, tikėjimo įkarščio, sistemingumo ar kryptingumo. Kai kuriuos iš jų malda ir gniuždo, ir traukia, kiti lyg ir jaučiasi kalti, dar kitus apima liūdesys.

Galiausiai esti žmonių, kuriems maldos patirtis teikia tikrą palaimą. Nesvarbu, ar melstis išmokome vaikystėje, ar būdami suaugę, iš kitų, ar savarankiškai, nūnai melstis mums yra taip pat įprasta ir paprasta, kaip kvėpuoti ir valgyti. Galbūt šiandieną mes turime vaikų ar draugų, klausinėjančių mus apie maldą, mums niekuomet nekeldavusią sunkumų. Gali būti, jog dabar mes trokštame dar giliau panirti į maldos gyvenimą su Dievu, paraginti tam tikro reikšmingo gyvenimo įvykio: gimus vaikeliui, mirus kuriam nors mūsų šeimos nariui ar draugui, įvykus su darbu ar visuomenine padėtimi susijusiems pokyčiams, sunkiai susirgę. Gali būti, jog išgyvename poreikį iš naujo apmąstyti savo gyvenimą bei maldą.



Ši knyga parašyta visiems norintiems melstis, tačiau nežinantiems kaip, besimeldžiantiems, tačiau šiuo atveju stokojantiems tikrumo, bei visai patenkintiems savo malda, tačiau trokštantiems ją išgyventi giliau.

Besiilgintiems maldos, tačiau iki šiol nesimeldusiems, aš duosiu kelis išskirtinius patarimus, labiau nei su maldos būdais (ši knyga ne apie „kaip“), susijusiais su nuostatomis, įsitikinimais bei nuotaikomis, nejučia kliudančiais melstis. Be to, mėginsime naujai pažinti savo maldos turinį: svarstysime, kaip Šventasis Raštas tampa mūsų maldos dalimi, kada dera užtarimo malda, kaip išgyvename tylą Dievo akivaizdoje.

Besimeldžiantiems, tačiau netekusiems su malda susijusios savikliovos ar pasitenkinimo, aš viliuosi perteikti naują maldos sampratą, padėsiančią įgyti pasitikėjimo ir patirti iš maldos kylantį džiaugsmą. Šiuo tikslu pirmučiausiai kviesiu suprasti bei nuoširdžiai patikėti, jog (kadangi malda yra bendrabūvis su Dievu) tai, ką esate linkę vadinti nesėkme, veikiausiai yra tiesiog ilgo atradimų kelio dalis. Be to, įvairiais žmogaus gyvenimo akimirksniais malda skleidžiasi skirtingai: kartkartėmis – alinančiu darbu, o kartais – baisaus sąmyšio būsena, mat meldžiantis kyla klausimai, kurių mieliau nekeltume. Galbūt ši knyga jums padės suvokti, kaip ir kodėl tai nutinka.

Pagaliau viliuosi šią knygą pagelbėsiant ir jums, kurie melsdamiesi jau patiriate džiaugsmą, tačiau no-rite vis giliau išgyventi maldą ir pažinti Dievo meilę bei žmonėse slypinčius Dievo paveikslus. Norėčiau, kad ši knyga jums taptų tyrimo priemone, toliau praversiančia ilgame būties meldžiantis bei mylint kelyje.

Kad visos šios mano viltys virstų tikrove, dalysiuosi ankstyvosios vienuolystės pradininkų apie mal-dą bei krikščioniškąją meilę išsakytomis mintimis, kurios man didžiai talkino daugelį metų. (...)