Melancholijos erdvės

Nenumaldomas troškimas bėgti, laukinė neviltis, egzistencinis nuobodis, išsekimas, liūdesys, depresija – Karin Johannisson knygoje Melancholijos erdvės: apie baimę, nuobodį ir pažeidžiamumą vakar ir šiandien nagrinėja, kaip žengdama per istoriją melancholija keitė savo pavidalus ir statusą visuomenėje.
Melancholija ir įvairios jos apraiškos nuolat buvo susijusios su kultūriniu ambivalentiškumu: viena vertus, jos buvo siejamos ir su tamsa bei susvetimėjimu, kita vertus, su įžvalgumu bei kultiniu statusu. Antikoje melancholija – tai ligą primenanti būsena tarp genialumo ir beprotybės, viduramžiais – moralinė yda, nuo Renesanso iki Romantizmo – egzistencinė drama, kuri pamažu buvo biologizuota, o po Freudo – psichologizuota. Kai kurios jos ypatybės laikytos dovana (ekstazė ir įžvalga), kitos – nuodėmėmis (nuobodis ir abejingumas), beprotybe ar pesimizmu.
Pasak autorės, melancholija vienaip ar kitaip paveikė daugelį garsių asmenybių – badu save marinusius Franzą Kafką, Ludwigą Wittgensteiną ir Rainerį Marią Rilke, namuose užsibarikadavusius Søreną Kierkegaardą ir Marcelį Proustą, paniškai traumų bijojusius pianistus Vladimirą Horowitzą ir Glenną Gouldą, nemigos išvargintą Maxą Weberį, savidestrukcinius melancholikus Ianą Curtisą ir Kurtą Cobainą...