Meilės talismanas

"Rašydama šį romane negalvojau, kad istorija gali šitaip pasikartoti - kad XXI a. pradžioje prasidės karas ir mano šalis patirs agresiją. Šiuo sunkiu mano Tėvynei metu noriu išreikšti nuoširdžiausią dėkingumą broliškai lietuvių tautai už Ukrainos palaikymą. Mes jaučiame Jūsų paramą, ji padeda mums ir žadina viltį mūsų širdyse."
Ksenija Zastavskaja

Ukrainiečių rašytoja Ksenija Zastavskaja kūrybinę karjerą pradėjo kaip dainų tekstų autorė kartu su žinomais Ukrainos kompozitoriais L. Ostapenko, R. Kvinta, S. Docenko, S. Smetaninu. 2010 m. buvo išleista jos poetinių tekstų rinktinė "Fantazijos meilės tema". Meilės tema vyrauja ir kituose autorės kūriniuose "Šių laikų Galatėja", "Ana ir Don Chuanas", "Chanson dviem balsais".

Romanas "Meilės talismanas" (orig. Jantarnaja saga) buvo parašytas 2012 m. ir pasiūlytas išleisti Maskvos leidykloms, kurios kūrinį pavadino "istoriškai klaidingu". 2013 m. jį išleido Kijevo leidykla. Kur slypi romano sėkmės paslaptis? Tiesoje, kurią taip kruopščiai ir sistemingai slėpė sovietiniai istorikai ir kurią šiandien atranda šio romano skaitytojai.

"Ko bėgant metams ėmiau bijoti? Bejėgiškumo, fizinės negalios, netekti noro gyventi. Bijau prarasti atmintį ir saiko jausmą... Tačiau mano baimės praeina, kai išvystu savo mylimo vyro šypseną. Jis visada šalia manęs - mano meilė, mano Henrichas. Dabar puikiai suvokiu frazę: gyveno ilgai ir laimingai ir mirė tą pačią dieną. Juk iš tikrųjų mylintiems žmonėms mirti tą pačią dieną - laimė..." - žvelgdama į prabėgusius metus supranta pagrindinę gyvenimo tiesą romano herojė Kristina.

Iš rusų kalbos vertė Arvydas Valionis

IŠTRAUKA

Greičiau ateitų vasara, nuvažiuočiau pas savo mylimą tetulę Birutę, taip jos pasiilgau... Aš pati rinksiu vaistažoles. Jeigu tai padarysiu per Jonines, tai jos, turėdamos magišką poveikį, būtinai padės man pasikeisti... Ir aš prisiminiau, kaip kasmet linksmai ir puikiai švęsdavome šią šventę biržely, per vasaros saulėgrįžą. Kaime suaugusieji ją vadino Rasomis - Rasos švente.

Dar vaikystėje tetulė pasakojo, kad švento Jono naktis... magiška. Šventės išvakarėse mergaitės renka žolynų žiedus, nes tuo metu surinktos žolės turi gydomųjų savybių: žmonėms atneša laimę ir sveikatą. Buvo tikima, kad kupolės apsaugo nuo gaisro, piktų jėgų, todėl jomis puošė namus, kabino palėpėse. Surinktas augalų puokštes arba supintus vainikus pakabindavo viršum vartų. Moterys užmesdavo ant stogo devynių žolių vainiką, o štai mergaitės supintus devynių žiedų vainikėlius mesdavo per galvą į medį... kiek kartų mesdavo, po tiek metų tikėjosi ištekėti. Tetulė ir mums visada leisdavo mesti mūsų vainikėlius, nors man ir Agnieškai dar anksti galvoti apie vestuves, bet geroji teta Birutė leisdavo mums viską, taip pat pasidėti vainikėlį po pagalvę, kad susapnuotume išrinktąjį, mesti jį į vandenį. Pagal tikėjimą šią naktį šventė ir mistiniai nelabieji. Pasakojo, kad ant Šatrijos kalno susirenkančios raganos, uždegančios laužus, renkančios uogas ir nešančios jas prie laužo sėdinčiam seniui su alksnio nosimi. Šios nakties išvakarėse nuimami nuo tvorų ąsočiai, kad raganos jais nepasinaudotų, jeigu eitų melžti karvių. Žmonės tikėjo, kad nuo Joninių rasos gali užtrūkti karvės, todėl galvijus išgindavo į ganyklą tik nudžiūvus rasai. Tačiau žmogus, išsivoliojęs rasoje per šią šventę, tarsi pajaunėja. Prieš saulės tekėjimą ligoniai eina maudytis į upelį ar ežerą, braido po rasą tikėdamiesi pasveikti. Todėl mūsų tetulė stengėsi mus lengvai nuprausti tokia rasa dėl profilaktikos, kad, neduok Dieve, nesusirgtume. O svarbiausia - ji visada leisdavo kiaurą naktį linksmintis kartu su suaugusiais ir niekada nesakydavo, kad mes maži ir metas miegoti. Visi artimiausių kaimų gyventojai susirinkdavo į šventę pačioje gražiausioje vietoje - prie ežero. Jie užkurdavo didžiulį laužą. Prie laužo ragaudavo įvairiausius valgius, šokdavo, šokinėdavo per laužą. Visi žinojo, kad Joninių ugnis yra stebuklinga: ji ne tik švarina sielą, bet ir suteikia jėgų, gydo, gali pagausinti derlių... Todėl šventės išvakarėse švariu vandeniu užgesindavo namuose židinį ir vėl užkurdavo jį atsineštomis šventinio laužo anglimis. Nuo kalnelio ridendavo ratus, statines... saulės simbolius. Jaunimas Joninių naktį neguldavo iki aušros... tikėjo - kas nemiegos šventinę naktį, bus sveikas... Štai ir mes šokome, dainavome dainas... Tik šokinėti per laužą tetulė neleido, baiminosi dėl mūsų ir kartojo: "Reikia dar šiek tiek paūgėti." Joninių naktį būtinai reikėjo ieškoti paparčio žiedo. Buvo manoma, kad jis trumpą akimirką pražysta vidurnaktį. Šį žiedą randa tik geri žmonės ir tik kartą per gyvenimą. Niekam iš mūsų šeimos jo kol kas nepasisekė rasti...

- Žinai, dukrele, aš tau geriau papasakosiu mūsų šeimos legendą, - tikrovėn sugrąžino mamos balsas. Matyt, mama vis dar neprarado vilties pralinksminti mane, o gal paprasčiausiai nusprendė, jeigu pakeis temą, tai valandėlei atitolins mane nuo "liūdnų" minčių, nuo kurių mane jau sugebėjo atitraukti mano prisiminimai.

Mama nutaisė paslaptingą miną ir slėpiningu balsu pradėjo:

- Vaikeli, juk tu žinai, kokia buvo mano mergautinė pavardė? Mindaugaitė. Kaip skelbia šeimos padavimas, mano protėviai priklausė senajai Lietuvos karaliaus Mindaugo giminei. Jo vardas minimas trylikto amžiaus Lietuvos ir Halyčo-Voluinės kunigaikščių sutartyje, tarp penkių seniausių kunigaikščių.