Viltė – mergina, kuriai nieko netrūksta. Ji džiaugiasi mylinčia šeima, visad šalia esančiu sužadėtiniu ir perspektyviu darbu. Ji laiko save laiminga, o atostogos po kaitria Brazilijos saule turėjo tai patvirtinti. Tačiau šis įvykis viską apverčia aukštyn kojomis… Naujasis lietuvių rašytojos Jolitos Pamedytytės romanas „Meilės įkaitė“ – intriguojanti istorija apie pagrobtą lietuvaitę ir sunkius išbandymus, kuriuos jai teko patirti tolimoje šalyje.
„Tiksliau, mano gyvenimas buvo tobulas: puikiai besiklostanti karjera, mylimasis, geri ir mylintys tėvai, kurie didžiavosi mano pasiekimais, kurie mylėjo mane“, – tai pasaulis, kurį Viltė prisimena atostogaudama Brazilijoje. Atostostogaujančią merginą pagrobia nusikaltėliai ir ketina ją parduoti į vienšamį, tačiau ji patraukia vadeivos, narkotikų barono Alariko, dėmesį. Jis uždaro pagrindinę romano „Meilės įkaitė“ heroję savo prabanga tviskančiuose namuose ir tikisi ilgainiui laimėti jos palankumą. Kiekvieną dieną Viltė atsikelia su nenugalimu troškimu pasprukti.
Kai Viltė Alariko namuose praleidžia daugiau nei du metus, čia sugrįžta jo sūnus Viljamas. Jis keturis metus praleido Europoje, kur išvyko po neaiškių aplinkybių gaubiamos mįslingos motinos mirties. Tada, negalėdamas susitakyti su netektimi, jis susikrauna lagaminus ir leidžiasi į kelionę kitapus Atlanto. Grįžęs namo, jis tikrai neapsidžiaugia radęs dar vieną tėvo mergužėlę. Tačiau pirmasis Viljamo įspūdis pasirodo besąs klaidingas. Ilgainiui Viltę ir Viljamą suvienija neapykanta Alarikui. Kaip klostysis jaunuolių santykiai? Ar jų poelgiai nuves Viltę namo į Lietuvą?
Knygos autorė Jolita Pamedytytė atvirauja, kad knygos „Meilės įkaitė“ rašymas leido išgyventi jai asmeniškai sunkų laikotarpį. Nei darbas, nei sportas, nei skaitymas nepadėjo – todėl ilgainiui ji nusprendė rašyti. Iš pradžių atskirus fragmentus, kuriuos vėliau sujungė bemiegėmis naktimis gimusi vieninga idėja. Anot jos, ji nesiekė knygoje atspindėti autobriografinių detalių – visos scenos yra išgalvotos, tačiau jautrios ir tarsi išgyventos.
„Neįsivaizduoju, kaip galima rašyti istoriją, neišjaučiant įvykių. Aš tame kūrinyje gyvenau ir išgyvenau. Bet gyvenau tik tada, kai rašiau“, – savo santykį su kūriniu atskleidžia Jolita Pamedytytė.
Įkvepiu ką tik nupjautos žolės kvapo. Jaučiu, kaip pirmi šilti ryto saulės spinduliai maloniai skverbiasi j mano odą. Kartkartėmis švelniai padvelkia rudeniškas vėjas. Kažkur girdžiu lakštingalą, traukiant giesmę, burzgiantį traktorių, savo lojantį šunį ir nuostabų mažos mergaitės juoką, kuris staigiai nutraukia mano pasimėgavimo akimirką: „Sese, einam, pažaisim su šuniuku." Ji, traukdama mane už rankos, priverčia atsistoti ir eiti paskui. Jos juokas skamba tarsi gražiausia daina...
- Ana, mieloji, pabusk, - iš kažkur ataidi auklės balsas. Nenorom prasimerkiu ir staiga pajaučiu, kaip geliantis skausmas nuvilnija per visą kūną. Auklė vienu dideliu mostu atitraukia naktines užuolaidas. Kaipmat saulės spinduliai apšviečia visą didelį miegamąjį, priverčia pasislėpti po antklode ir nusisukti į kitą pusę.
Kelis kartus įkvėpusi oro ir užsimerkusi, bandau sugrįžti į sapną. Galiu prisiekti, kad sapne užuodžiau žolę, jaučiau šiltą ir švelnų vėją. Jaučiau kiekvieną saulės spindulį. Vis dar matau jos trumpučius, vėjo veliamus geltonus garbanotus plaukus, plačią šypseną, žydras ir dideles akis. Ausyse vis skamba švelnus sesers juokas...
- Mieloji, - pajaučiu jos švelnias rankas, glostančias man nugarą.
Ji lėtai nutraukia paklodę nuo mano veido. Pajaučiu skruostu lėtai riedančias karštas ašaras. Auklė nykščiu nubraukia lašelius ir susirūpinusi pažvelgia į mane.
- Septintas rytas iš eilės, kai tave randu tokią, -prataria, bet nieko jai neatsakau. Noriu tik viena - sugrįžti į sapną. Noriu būti ten, kur esu laiminga, kur galiu būti savimi. - Tu vėl juos sapnavai? - gerklę suspaudžia nežmoniškas skausmas, man pritrūksta oro.
- Gali atidaryti langą? - paprašau, ir nė nemirktelėjusi auklė atveria langą. Aš apsiverčiu ant nugaros, ištiesiu rankas į šalis ir žvelgiu į lubas, papuoštas freskomis. Vienoje pusėje - šokantys laimingi angelai debesyse, o kitoje - grojantys arfa ir giedantys. Siuo meno kūriniu turėčiau grožėtis ir žavėtis, bet žvelgdama į juos jaučiu tuštumą ir liūdesį, nes kiekvieną rytą angelai primena, kur aš esu.
- Gal dar ko norėsi? -Ne.
Nebūk tokia su ja! Ji to nenusipelno! Pasijaučiu kalta, kad su ja taip šaltai elgiuosi, kai auklė su manim stengiasi būti kuo švelnesnė.
- Atsiprašau, Marija. Aš tik noriu drybsoti lovoje, nieko nedaryti ir nieko nematyti. Noriu likti viena su savo prisiminimais.
- Jis tau to šiandien tikrai neleis.
Pažvelgiu į ją. Marija žiūri į mane užuojautos kupinomis akimis, bet greitai nukreipia akis į grindis ir nueina į greta esančią vonią. Girdžiu, kaip ji paleidžia vandens srovę ir įeina į drabužinę.
- Ponas šiandien yra prastos nuotaikos, tad prašau, Ana, - ji iškiša galvą pro duris, - geriau patylėk ir nieko jam nesakyk.
- Tylėti ir nieko jam nesakyti - tai tas pats, kas jam pritarti ir leisti daryti su manimi ką nori. Na, jau ne! -atkertu. - Man tas pats. Gali jis daryti ką tik nori.
- Būk gera, Ana. Susiimk... - pažįstu tą jos maldaujantį žvilgsnį. - Dėl manęs... - nutaiso nekaltą šypseną, kuriai negaliu atsakyti.
Miela, septyniasdešimtmeti perkopusi senučiukė puikiai mane pažįsta. Nenuostabu, nes ji su manimi yra nuo pirmos dienos, kai atsidūriau šiuose namuose. Ji man labai patinka. Nestokoja humoro jausmo, visada yra šalia, geromis ir blogomis dienomis. Visada manyje atranda jėgų, kai atrodo, kad priėjau savo gyvenimo pabaigą.
Kęsdama nenumaldomą skausmą prisiverčiu atsikelti ir nueiti j vonią. Pažvelgusi j save veidrodyje, tarsi akimirką sustingstu... Visas kūnas nusėtas mėlynių ir diržo žymių. Apsigaubiu chalatu, kad nepamatytų Marija, nes kaipmat pradėtų raudoti. To man mažiausiai dabar reikia.
- Ko jis nori iš manęs?
- Jis nori su tavimi papusryčiauti.
Išėjusi iš drabužinės, ant kėdės padeda raudoną, trumpomis rankovėmis suknelę iki kelių, šalia pastato aukštakulnius ir išeina iš miegamojo.
Akimirką vėl sugrįžtu j sapną. Tiksliau, į prisiminimą, kurį regėjau sapne. Tai buvo paskutinė mano diena namie. Prisimenu save, gražių jausmų kupiną gyvenimą, šeimą, namus, džiaugsmą. Savo tobulą gyvenimą. Dabar veidrodyje regiu save suvargusią, liūdną, kupiną pykčio ir pagiežos. Šiandien 788 diena.
788 rytas... 788 diena, veriama skausmo, namų ilgesio, prisiminimų. 788 diena, kai esu Ana. Šiandien 788 diena laikoma uždaryta - pagrobta... Atskirta nuo savo namų, artimųjų ir šalies.
Taip kiekvieną rytą. Tik skaičiai kiti, vilties kada nors pabėgti vis mažėja, o skausmas ir ilgesys - didėja. Prieš daugiau nei dvejus metus buvau Viltė Bijūnaity-tė iš Lietuvos. Buvau ką tik baigusi Vilniaus universitete teisę ir tik pradėjusi dirbti vienoje garsioje advokatų kontoroje. Gyvenau gan įprastą gyvenimą.
Tiksliau, mano gyvenimas buvo tobulas: puikiai besiklostanti karjera, mylimasis, geri ir mylintys tėvai, kurie didžiavosi mano pasiekimais, kurie mylėjo mane. Jie gyvena ežerų ir miškų apsuptyje - Molėtų rajone. Rastinis namas ant kalvos, šalia ežero, buvo man tikra palaima po sunkios darbo savaitės šurmulio užtvindytoje Lietuvos sostinėje. Dažnai grįždavau namo aplankyti tėvų ir savo dviejų sesių, Lauros ir Eglės. Laura jau sukūrusi šeimą, o Eglutė - mūsų mažoji penkerių metukų numylėtinė, kurią šiandien regėjau. Buvome tvirta ir neišskiriama šeima, kol neišvykau atostogų į Braziliją, kur per vieną vakarą sugriuvo mano tobulas gyvenimas.
Šiandien esu Ana Petrovą iš Rusijos. Atsipeikėjusi suvokiau, kas vyksta, todėl prisistačiau kitu vardu...
