Meilė. Kad būtume kartu visą gyvenimą

Šiandien tarp daugelio žmonių paplitęs įsitikinimas, kad meilės, kuri išlaikytų du žmones kartu visą gyvenimą, nėra, nes ji iš prigimties laikina.


Tačiau knygos "Meilė. Kad būtume kartu visą gyvenimą" autorius tiki meile, kuri trunka visą gyvenimą.

Kaip psichoanalitikas, Valerijus Albisetis labai gerai pažįsta neurozes, keliančias grėsmę ir mėginančias užgožti bei sumenkinti meilės jausmų gyvybingumą, kurį ir taip dažnai atakuoja gyvenimo ritmas bei kasdienės banalybės.

Knygos autorius teigia, kad reikia mokėti ieškoti, atpažinti, priimti, kad paskui būtų galima auginti, plėtoti bei stiprinti, ir pataria, kaip pasiekti darnių santykių šeimoje. Šie patarimai padės trečiojo tūkstantmečio sutuoktiniams suvokti tikrai sudėtingą dviejų žmonių santykį ir tai, kas kitiems lemia išsiskyrimą, išgyventi tarsi pakylėjimo ir atsigaivinimo momentus.

Tik taip buvimas kartu tampa ir postūmiu siekti vidinės brandos, ir vienintele privilegijuota erdve, kurioje skleidžiasi nauja gyvybė.


Iš italų kalbos vertė Vytautas Langas

Įvadas

Knygos tikslas - pabandyti nustatyti pastovius
dydžius, išryškinti atraminius emocinio pasaulio taškus, įsiskverbti į tas
žmogaus sferas, kurias jis tūkstantmečiais išgyvena kaip paslaptingas, beribes,
pavojingas ir nevienareikšmes.

Metų metus analizuodamas visą gyvenimą trunkančią
meilę supratau, kad ji nebelaikoma normaliu reiškiniu. Turiu omenyje jausmą,
kuris du žmones neatskiriamai jungia psichiškai, lytiškai ir dvasiškai.

Pastaruoju metu nuolat susiduriu su kolegų ar šiaip intelektualų
publikacijomis, kuriose jie įrodinėja, kokia beribė, nekontroliuojama,
nepaaiškinama yra meilė, ir tvirtina, kad taip ir turi būti. Kai kurie netgi
teigia, kad taip yra ir turi būti, nes tokia meilės struktūra, nes meilė iš
esmės yra liga, patologija. Būtent dėl to, jų manymu, meilė suyra draskydama
bendrą poros gyvenimą ir kurdama prielaidas, kad poros gyvenime viskas
leidžiama.

Jei taip iš tikrųjų būtų, jei
įsimylėjus beliktų laukti, ka­da į paviršių išplauks visos mūsų nepažįstamos ir
mirtinai pavojingos pabaisos, tai mano, kaip psichoanalitiko ir ra­šytojo,
ieškojimai būtų niekam nereikalingi.

Ne.

Nenoriu tikėti, kad meilės santykiuose viskas turi bū­ti tamsoje,
dviprasmiška, neapibrėžta ir nevertinga.