Meilė, džiazas ir velnias (Mokinio skaitiniai)

 

Ne veltui paėmiau šiuos žodžius į Juozo Grušo pratarmės motto. Iškilęs kaip prozininkas realistas prieškario Lietuvoje, stalinizmo siautėjimo metais tylėjęs, sovietmečiu jis vis dėlto nusprendžia vėl rašyti: leisti savo širdžiai pakilti, kovoti, viltis - kad kautynės už žmogaus širdį, t. y. už jo žmoniškumą, kurios prasideda vos jam gimus ir darosi vis nuožmesnės sulig nugyventais metais, bus laimėtos: žmoniškumas triumfuos.

J. Grušas gimė 1901 m. lapkričio 29 d. Žadžiūnuose, Šiaulių rajone, valstiečių šeimoje. Iki 17 metų dirbo tėvo ūkyje. Pirmasis J. Grušo mokytojas, išmokęs ne tik rašto, bet ir pakreipęs vaikinuko sielą grožio kryptim, buvo kaimynas poetas Jonas Krikščiūnas-Jovaras. 1924 m. J. Grušas baigė Šiaulių gimnaziją, 1931 m. — filosofijos mokslus Kauno universiteto Teologijos ir filosofijos fakultete, 1928-1939 m. mokytojavo, kurį laiką redagavo klerikalinį savaitraštį „Mūsų laikraštis". Jo eilėraščiai, feljetonai, apsakymai, literatūriniai straipsniai, recenzijos spaudoje ėmė rodytis nuo 1925 m. 1928 m. J. Grušas išleido pirmąjį apsakymų rinkinį „Ponia Bertulienė", 1935 m. - romaną „Karjeristai", 1937 m. - apsakymų rinkinį „Sunki ranka". Tai reikšmingiausi tų metų jo kūriniai. Visa J. Grušo proza priskirtina prie realistinės pakraipos.

Stalinizmo laikotarpiu rašytojas nuo kūrybos atitolo, o chruščiovinio „atlydžio" laikais vėl paėmė į rankas plunksną. Paminėtini jo novelių ir apsakymų rinkiniai: 1969 m. pasirodęs „Rūstybės šviesa", 1973 m. —„Laimingasis - tai aš" ir kt.

J. Grušas nugyveno ilgą ir prasmingą gyvenimą, jis mirė 1986 m. gegužės 21 d., eidamas 85-uosius, pergyvenęs ir savo sūnų, ir žmoną, iki pat senatvės narstęs gyvenimo prasmės ir kūrybos paslaptis. Beje, paskutinę knygą prasmingu pavadinimu „Tiesa - laukinis žirgas" jis išleido 1984 m. ir po to teigė nieko neberašąs, bet amžininkų atsiminimai rodo jį ir toliau mąsčius apie žmogaus dramą šiame pasaulyje.

Bet iš esmės sovietmečiu J. Grušas buvo atsidėjęs dramaturgijai: rašė ir tragedijas, ir komedijas, nors pastarosios veikiau priskirtinos prie tragikomedijos žanro. Sunku pasakyti kodėl: gal jam, kaip bene didžiausiam XX a. antrosios pusės lietuvių rašytojui moralistui, tai pasirodė besanti geriausia dirva moralinėms kebeknėms narstyti?

Ryškiausias to pavyzdys - tragikomedija „Meilė, džiazas ir velnias" (1967). Meilė - tai, kas šviesu, dora, gražu; džiazas - kas paneigia klasikinius kanonus, ardo nuo amžių amžinųjų susiklosčiusią pasaulio tvarką, ciniškai žvelgia į tėvų ir senelių vertybes; velnias - kas gundo žmogų, priverčia jį elgtis nedorai ir nuodėmingai, žlugdo jo asmenybę. (Pasistenkit apibūdinti dar tiksliau ir talpiau.) Tokie schematizuoti ir šios tragikomedijos veikėjai (tiesa, komedijos bruožų aš joje teįžvelgiu tiek, kiek ir Dantės „Dieviškojoje komedijoje", tik kad pabaiga čia dar ir bloga; man regis, ir J. Grušas tai turėjo galvoje, šalia to ir savo heroję pavadindamas didžiojo italų poeto mylimosios Beatričės vardu): kiek skirtingi savo pagedimo laipsniu Andrius, Julius ir Lukas, bet iš esmės tokie pat pagraužti moralinio puvėsio dar nesubrendę, ciniški ir viskam abejingi, žodžiu, šėtono apsėsti, leidžiantys laiką, kaip patys sakosi (simboliškai!), katile; ir jų atėjusi atversti j doros kelią dieviškoji - naivi, skaisti, pasiaukojanti, nuoširdi, gera - Beatričė. Bet ji taip pat dar nesubrendusi, nepajėgi pergalėti visų gyvenimo kely iškylančių kliūčių, ji pernelyg jauna ir pernelyg nepatyrusi Gėrio kovoje su Blogiu. Vilties autorius atidesniam skaitytojui nepalieka: nė vienas iš jaunuolių neturi Motinos (ji įgyja simbolinę prasmę) - žmogaus, galinčio už rankutės įvesti į Gyvenimą. Andriaus ir Juliaus motinos mirusios, Lukas pamestinukas, Beatričės mama pabėgo iš šeimos su meilužiu. Taigi jų situacija tarsi iš anksto užprogramuota beviltiškumui, netekusi motiniškos globos ir dieviškosios Apvaizdos: dramos baigtis neišvengiamai tragiška. Ir iš Beatričės lūpų skambantis klausimas neklausimas „Žmonės! Kas jūs esate?!" (pasistenkite perprasti autoriaus vartojamų skyrybos ženklų prasmę) turėtų priversti susimąstyti kiekvieną žmogų. Ir kuo jaunesnį - tuo geriau.

Be šio, dar reikėtų paminėti istorines J. Grušo dramas: „Herkus Mantas" (1957), „Barbora Radvilaitė" (1972), „Švitrigaila" (1976), „Mykolas Glinskis" (1984); kitus J. Grušo draminius kūrinius: „Tėvas ir sūnus". (1945), "Adomo Brunzos paslaptis" (1967), „Pijus nebuvo protingas" 1(1976), „Cirkas" (1976). Juose rašytojas taip pat ieško žmogaus gyve-fcimo prasmės, kuri suvokiama kaip Blogio įveikimas savyje ir pasaulyje. Grušas visur ir visada pabrėžia žmogaus atsakomybę už savo ir Jo, ų gyvenimą - šiuo klausimu jis nepripažįsta jokių kompromisų. Autorius kiekvieną savo herojų „įstato į tokias situacijas, kur jis privalo atsigręžti į save, apžvelgti savo egzistencijos visumą", - rašo literatūrologas Vytautas Kubilius knygoje „XX amžiaus literatūra" (Vilnius: Alma littera, 1996). Jeigu herojus ir žūsta, amžinosios vertybės vis vien išlieka nesu-naikinamos - žuvus žmogui žmoniškumas išlieka. Šiuo požiūriu J. Grušo dramos atitinka klasikinius tragedijos kanonus. Jose taip pat susiduria (iėris ir Blogis, žmoniškumas ir nežmoniška aplinkos sankloda, o žmogui, kad ir supančiotam aplinkybių, visada paliekama laisvė rinktis.

Iš esmės tai yra amžinosios literatūros temos. Ir kiekvienas rašytojas jas rutulioja savaip. Iš esmės tai yra amžinieji kiekvieną žmogų - kad ir kokio jis išsilavinimo, kad ir kokio mentaliteto, kad ir kokios visuomeninės padėties ir 1.1. - kankinantys (dažniau ar rečiau) klausimai. Skaitytojas taip pat turi laisvę rinktis. Tikiuosi, kad Juozas Grušas ne vienam pasirodys suprantamas ir artimas.

Agnė Iesmantaitė