Ošo yra paaiškinęs, kad jo vardas yra kilęs iš Viljamo Džeimso žodžio „okeaniškas", kuris reiškia ištirpęs vandenyne. Žodis „Ošo" buvo naudojamas Tolimuosiuose Rytuose ir reiškia „Palaimintas, tas, kurį Dangus apipila Gėlėmis".
Knygoje "Meditacijos kelias. Laiptiškas meditacijos vadovas" pagrįsta meditacijos būtinybė, nurodyti pamatas ir laipteliai, vedantys į meditaciją, bei atskleista tikroji religingumo ar dvasingumo esmė.
Iš anglų kalbos vertė Mečislovas Vrubliauskas
Turinys
TURINYS
MEDITACIJOS PAMATAS
I skyrius
13-as puslapis
PRADĖKITE NUO KŪNO
II skyrius
33-as puslapis
SURANDANT GYVENIMĄ
III skyrius
63-ias puslapis
PROTO SUPRATIMAS
IV skyrius
89-as puslapis
EMOCIJŲ SUPRATIMAS
V skyrius
109-as puslapis
KŪNAS IR SIELA: MOKSLAS IR RELIGIJA
VI skyrius
135-as puslapis
SĄMONINGUMO ŠVIESA
VII skyrius
165-as puslapis
TIESA - JŪSŲ PRIGIMTINĖ TEISĖ
VIII skyrius
185-as puslapis
VIENU MOMENTU VIENAS ŽINGSNIS
IX skyrius
207-as puslapis
APIE OŠO
226-as puslapis
OŠO TARPTAUTINĖ KOMUNA - MEDITACIJOS SALA
228-as puslapis
PAPILDOMA INFORMACIJA
229-as puslapis
PAPILDOMA LITERATŪRA
229-as puslapis
Leidėjo žodis
LEIDĖJO ŽODIS
Žinomi du pagrindiniai pasaulio ir savęs pažinimo būdai: koncentracija ir meditacija. Vakarai pamatu priėmė koncentraciją, Rytai - meditaciją, Vakarai nuėjo mokslo keliu, Rytai - religijos keliu. Mokslas tyrinėja materiją, religija - sąmonę. Dėl orientacijos į koncentraciją, į jtampą ir aktyvumą Vakaruose žmonės prarado ramybę ir gebą atsipalaiduoti; dėl orientacijos į meditatyvumą, atsipalaidavimą ir pasyvumą Rytuose žmonės neišsilavino gebos koncentruotis, įsitempti, būti aktyviais. Prarastas balansas, atsirado fiziniai ir psichiniai iškrypimai, negalios. Vakarai nepripažįsta dvasios, Rytai - materijos, Vakaruose žmonės turtingi išorėje ir skurdūs viduje, Rytuose atvirkščiai - turtingi viduje ir skurdūs išorėje. Bet nėra jokio reikalo būti pusiniu: turtingu arba laimingu.
Kaip atkurti žmogaus vientisumą, holistiškumą? Reikia priimti abi žmogaus puses, reikia tyrinėti save ir gamtą naudojantis abiem metodais. Pastarąjį dešimtmetį žmogaus saviieškoje aš naudoju abu metodus - koncentraciją ir meditaciją - ir matau, kad tai atneša gražius rezultatus, subalansuoja žmogų. Jeigu įvairios idėjos ir ideologijos, kurių pamatas yra koncentracija, pasiekusios aukščiausią savo viršūnę nacionalizme ir socializme užsibaigė koncentracijos stovyklomis irtaip parodė savo tikrąją vienpusę prigimtį, tai religinis fanatizmas dar neišsisėmė. Kaip mokslas neturėtų būti dalomas į induistinį, socialistinį, krikščionišką, judaistinį ar musulmonišką, taip ir religija neturėtų būti induistiška, judaistiška, krikščioniška ar musulmoniška. Plačiu požiūriu tokios religijos yra sektantiškos. Jos ne tiek rūpinasi meile ar tiesa, kiek požiūriu į jas, pasaulėžiūra. Jos turi savo ideologijas, savo etiketes. Autentiška religija rūpinasi ne požiūriu į meilę, sąmoningumą ar tiesą, o jais pačiais. Meditacija yra metodas atrasti ir patirti meilę, sąmoningumą ir tiesą. Žinia, žodžiais negalima tiesos perduoti, bet galima paaiškinti, kaip ją surasti ir patirti.
Kadangi koncentracija yra pagrindinis išorinio ar materialaus pasaulio pažinimo metodas, o meditacija - vidinio ar dvasinio pasaulio pažinimo metodas, tai jie sudaro visumą, vieningą mokslą. Tikrasis pažinimas turi plėstis į abi puses - vidun ir išorėn. Iš tikrųjų, kaip sako Ošo, vidinis ar sąmoningumo pažinimas ir augimas turėtų šiek tiek aplenkti materijos pažinimą, nes kitaip mokslas atneša nelaimes. Pažinimas turėtų plėstis švytuoklės principu: vidun, išorėn, vidun, išorėn su vis augančia amplitude iki tol, kol ratas užsidaro: pažintos visos esminės fizinio ir dvasinio pasaulio dimensijos. Ošo sako, kad įkopimas į aukščiausias pasaulio viršūnes ir nusileidimas į giliausias okeano įdubas niekaip neprilygsta didžiausiam savęs pažinimo gyliui, aukščiausiai meditacijai - prašvitimui, samadhi, mokšai ar nirvanai. Taip aukščiausią religinį potyrį vadina skirtingos religinės tradicijos Rytuose. Tik po to žmogus absoliučiai išsilaisvina nuo kūno, proto ir dvasios pančių ir patiria amžiną ramybę, palaimą ir begalinę meilę.
Aš džiaugiuosi galėdamas pristatyti Lietuvos žmonėms šią nuostabią, jau penktą Ošo knygą lietuvių kalba, nes nieko panašaus lietuvių kalba iki šiol dar nebuvo išleista. Šių knygų vertė amžina, kaip ir pati meditacija. Imkite ją, skaitykite ir atverkite savyje tai, kas jau yra, bet dar neatsiskleidė ar nesubrendo. Meditacijai suprasti reikalingas minimalus inteligentiškumas, minimalus siebs brandumas. Čia turiu omenyje bent minimalų tiesos, grožio ar gėrio ilgesį, širdies prioritetą proto atžvilgiu. Jei tai yra, tuomet meditacijos niekas negali pakeisti, tuomet ji pranoksta visus lūkesčius. Meditatorius ne tik būna aiškioje, bemintėje, tyros sąmonės būsenoje ir džiaugiasi ramybe, bet jis gerai pažįsta žmones ir pasaulį. Jis turtingas viduje ir neprisirišęs nei prie turtų, nei prie neturto. Pasaulyje meditatorius dalijasi meile, kuri gimsta išugdytos sąmonės apšviestoje vidinėje žmogiškos būties erdvėje.
Meilė ir padrąsinimai nesukurtai ir nesunaikinamai, amžinai ir dieviškai Jūsų sielai
Prem
Įvadas
ĮVADAS
Šiek tiek keista, nors aš buvau panaši į knygų pelę (kaip vaikas aš dažnai svirduliuodavau namo iš vietinės viešosios bibliotekos, nešdamasi savo mokyklinėje kuprinėje savaitės knygų atsargas - nuo aštuonių iki dešimties knygų, kurias pasiskolindavau su savo ir sesers bilietais), niekada nebuvau didelė Ošo knygų skaitytoja. Aš mėgstu klausytis jo diskursų audio juostelėse; jo balso garsas ir įžymieji tylos tarpai tarp žodžių mane žavi. Tai aš visuomet labiau mėgau, negu rašytinį žodį, kuriam, atrodo, kažko trūko.
Taip buvo iki tol, kol aš, dirbdama Ošo Tarptautinės Komunos knygų anglų kalba leidyboje buvau paprašyta ištaisyti knygos, kurią laikote savo rankose, korektūrą. Kai ją skaičiau, aš pradėjau jausti vidinį ryšį su Ošo žodžiais, lyg jis kalbėtų, o aš relaksuočiau girdėdama tuos žodžius čia ir dabar. Pats pirmas sakinys: „Aš norėčiau jus pasveikinti, nes jūs ilgitės dieviškumo," - sudrėkino ašaromis mano akis.
Jeigu ir jūs taip trokštate šio dieviškumo, tuomet knyga Meditacijos kelias - jums. Šie devyni pokalbiai (aš greičiau juos pavadinčiau dialogais), vykę mažame susirinkime Mahabalešvare, turi tą artumo jausmą, kuris įmanomas tik tarp meistro ir mokinio. Ošo jaučiamas kiekviename skyriuje, kiekviename žodyje ir kiekvienoje tyloje tarp žodžių - taip, jūs iš tikrųjų galite juos girdėti!
Kiekviename skyriuje svarstomi skirtingi meditacijos aspektai: meditacijos pamatas, jos funkcijos dvasinėje kelionėje išvalant kūną, protą ir emocijas; jos esminė prigimtis ir kaip integruoti ją į kasdienį mūsų gyvenimą. Kiekvieno skyriaus pabaigoje Ošo veda susirinkimą į tai, ką jis vadina pasiryžimu: „Aš patirsiu tylą, aš patirsiu meditaciją", kai taikoma speciali intensyvi kvėpavimo technika.
Aš išgyvenau šią knygą ne tik ją skaitydama, kai pradėjau dalyvauti Ošo vedamose meditacijose, bet ir eksperimentavau su šiuo galingu pasiryžimu, kurį jis siūlo.
Kai mes prieiname knygos pabaigą ir paliekame meditacinės stovyklos kalvas, aš jaučiuosi kaip grįžusi iš kelionės, jau ne tokia pat, kokia buvau pradžioje, bet turtingesnė dviem dimensijomis: supratingumo ir vidinės tylos.
Ma Divyam Sonar
Ištrauka
Sąmoningumo šviesa
VII skyrius
Mano mylimieji,
Aš jau kalbėjau apie išorinius meditacijos pamato aspektus. Dabar kalbėsiu apie meditacijos pagrindinę prigimtį.
Meditacijos pamatas yra kūno, minčių, emocijų išvalymas ir patyrimas. Jeigu atsitiks tik tai, ir tuomet jūsų gyvenimas taps labai palaimingu. Jeigu atsitiks tik tai, jūsų gyvenimas taps dievišku. Jeigu atsitiks tik tai, jūs būsite susiję su anapus. Bet tai bus tik susitikimas su anapus, jūs nebūsite su juo susilieję. Jūs būsite susiję su anapus, bet vis dar nebūsite su juo vienovėje. Jūs susipažinsite su dieviškumu, bet juo nebūsite. Išvalymas nukreips jus dieviškumo link ir nukreips į jį jūsų žvilgsnį, bet tik tuštumo būsena leis jums susilieti su dieviškumu ir būti su juo vienovėje.
Pirmiausia periferijoje pažinsite tiesą, o centre jūs tapsite tiesa. Todėl dabar kalbėsiu apie antrą fazę. Aš pavadinau pirmą fazę išvalymu; antrą fazę aš vadinu tuštuma. Žinomos trys tuštumos pakopos: kūno lygmens, proto lygmens ir emocijų lygmens pakopos.
Jaustis be kūno yra priešinga identifikacijai su kūnu. Jūs esate identifikavęsi su kūnu. Jūs nejaučiate: „Tai mano kūnas“, priešingai kažkokiame tai lygyje tebejaučiate: „Aš esu kūnas.“ Jei jausmas, kad jūs esate kūnas, dingsta, tuomet jūs tampate bekūniu. Jeigu jūsų identifikacija su kūnu nutrūksta, tuomet jūs tampate bekūniu.
Kai Aleksandras keliavo iš Indijos, jis norėjo pasiimti su savimi sanjasiną tam, kad galėtų parodyti Graikijos žmonėms, kaip atrodo indų sanjasinas. Tuo metu buvo daug sanjasinų, kurie buvo pasiruošę ir troško vykti. Kas nenorės vykti, kai Aleksandras kvietė ir sveikino su karališka pagarba? Bet Aleksandras nenorėjo paimti bet kurio, kuris troško, nes tas, kuris troško, nebuvo tikras sanjasinas. Jis ieškojo tikro sanjasino.
Kirtęs srities sieną, Aleksandras sužinojo apie vieną ypatingą sanjasiną. Žmonės jam sakė: „Čia yra sanjasinas, kuris gyvena miške ant upės kranto. Jūs turėtumėte su savimi paimti jį.“
Jis nuėjo ten. Pradžioje pasiuntė kareivius, kad jam atvestų sanjasiną. Kareiviai nuėjo pas sanjasiną ir pasakė: „Tau pasisekė! Tūkstančiai kitų sanjasinų prašė Aleksandrą pasiimti su savimi, bet jis jų neišsirinko. Dabar Aleksandras Didysis apipylė malone tave, nes jis nori, kad tu vyktum su juo. Tave karališkai pasiims į Graikiją.“
Sanjasinas tarė: „Niekas neturi jėgų ir drąsos priversti sanjasiną kur nors vykti.“
Kareiviai buvo šokiruoti. Jie - galingojo Aleksandro kareiviai, ir šis nuogas sanjasinas meta jiems tokį iššūkį? Jie sušuko: „Daugiau to nekartok arba prarasi gyvybę.“
Bet sanjasinas atsakė: „Niekas negali atimti iš manęs gyvenimo, kurį pats jau palikau. Eikite ir pasakykite savo Aleksandrui, kad savo jėga jis gali užkariauti viską, bet negali užkariauti to, kuris jau nugalėjo patį save.“
Aleksandras buvo nustebintas! Žodžiai buvo keisti, bet reikšmingi, nes jis jautė, kad rado tokį sanjasiną, kokio ieškojo. Pats Aleksandras nuėjo su nuogu kardu rankoje ir pasakė sanjasinui: „Jei tu nevyksi, aš tau nukirsiu galvą.“
O sanjasinas atsakė: „Padaryk tai! Tuo metu, kai tu pamatysi, kad nukirtai šio kūno galvą, aš taip pat matysiu, kad šito kūno galva nukirsta. Aš taip pat matysiu, aš taip pat stebėsiu šį įvykį. Bet tu negalėsi užmušti manęs, kadangi aš esu tik stebėtojas. “ Paskui jis tęsė: „Aš taip pat matysiu, kad galva buvo nukirsta - todėl palik klaidingą įspūdį, kad tu mane kokiu nors būdu sužalojai. Aš esu anapus taško, kai kas nors gali mane sužaloti.“
