Mažosios Europos tautos

Knygoje „Mažosios Europos tautos“ aptariamos 27 mažųjų tautų gyvavimo, išnykimo ar transformacijų priežastys, ieškoma bendrų elementų tarp skirtingai besivystančių tautų, tokių kaip suomiai, graikai, flamandai, lietuviai, velsiečiai, buvusios Jugoslavijos tautos.

M. Hrochas yra vienas iš nedaugelio istorikų nacionalinį lietuvių atgimimą interpretuojantis Vidurio Rytų Europos kontekste, o ne tik, pavyzdžiui, lygindamas Lenkijos ir Lietuvos ar Lietuvos ir Čekijos tautinius atgimimus.

Miroslavas Hrochas (g. 1932 m. Čekijoje) yra Prahos Karlo universiteto profesorius, Vytauto Didžiojo universiteto, Upsalos ir Halės-Vitenbergo universitetų garbės daktaras.

"Mažųjų tautų, tarp jų ir čekų bei lietuvių, atstovai neretai linkę atsižvelgti tik į savo istoriją. Jie įsitikinę, kad jų tautos egzistavimas - visiškai unikalus reiškinys, o jų istoriją sudaro nepakartojami, su niekuo nesugretinami įvykiai. Tai - optinė apgaulė, nes kiekvienos tautos istorijai būdingi ir visuotiniai bruožai - ryšiai ir sąsajos, kurie būdingi daugelio kitų tautų istorijai. Tyrinėdamas tautinių sąjūdžių ir mažųjų tautų istoriją, visada prieštaravau tautinio išskirtinumo mitui. Taigi ir šios mažos knygutės tikslas yra tai, kad mažųjų tautų atstovai suvoktų, kas jas sieja su kitomis tautomis ir kuo jų istorija specifinė."

"Mažosiomis“ vadinu tas tautas, kurios susidarė devynioliktame ir dvidešimtame amžiuje per tautinius sąjūdžius, tikslingai siekusius įgyti visus trūkstamus visiškai susiformavusios tautos požymius. Šių tautų formavimosi proceso ištakos buvo etninės bendruomenės, o ne „valstybinės“ tautos, suformavusios savo valdančiuosius sluoksnius ir nuo ankstyvosios modernybės laikų išlaikiusios nenutrūkstamą valstybingumo tradiciją. Taigi apibūdinimą „mažosios tautos“ derėtų suprasti ne kaip kiekybinę, o kaip genetinę sąvoką.
Šią knygą parašiau daugiau kaip prieš dešimt metų, bet nusprendžiau jos netaisyti, nors kai kuriuos šalutinius dalykus šiandien vertinu kiek kitaip."
Miroslav Hroch

Iš čekų kalbos vertė Vytautas Dekšnys

TURINYS

Pratarmė / 5

Svarbiausios prielaidos / 7

Kelias nuo valstybių Europos iki tautų Europos / 7

Kaip Europoje kūrėsi "mažosios tautos"? / 11

Habsburgų monarchija / 12

Rusijos imperija / 32

Osmanų imperija / 45

Didžioji Britanija / 56

Ispanijos karalystė / 65

Danija / 71

Norvegija / 72

Belgija / 76

Žemiau mažosios tautos lygmens, arba tautų likučiai / 79

Virš mažosios tautos lygmens: kam priskirti lenkus? / 83

Lyginamasis požiūris / 86

Socialinė patriotų sudėtis / 86

Tautinių sąjūdžių reikalavimai ir tipai / 99

Šiek tiek teorijos: požiūris į nacionalizmą, tautą ir jų atsiradimą / 104

Apibrėžimo problema / 104

Tautų formavimosi sampratos / 106

Ginčas dėl nacionalizmo vertinimo / 114

Istorinės interpretacijos mėginimai / 117

Mažųjų tautų formavimosi prielaidos ir priežastys / 128

Kas buvo iki tautinio sąjūdžio? Arba: tapatybių krizės ir švietėjiškasis patriotizmas / 128

Praeities svarumas ir kolektyvinės atminties problemos / 134

Istoriniai ryšiai kaip „bendras likimas" / 135

Tautos istorija - konstruktas, tradicija, mitas? / 139

Etninės moderniosios tautos šaknys ir jos kalba / 144

Modernizacijos procesai kaip tautą telkianti galia / 151

Politinė transformacija: kelias į pilietinę visuomenę / 152

Socialinė transformacija: industrializacija ar naujas socialinis darbo pasidalijimas? / 155

Socialinis mobilumas ir komunikacija / 158

Tautų formavimuisi svarbūs interesų konfliktai / 164

Baigiamoji pastaba: mėginimas sudaryti modelį / 172

PRATARMĖ

Vienas iš Pirmojo pasaulinio karo padarinių buvo ne tik Europos rytuose, bet ir vakaruose kilusi gili daugiataučių imperijų krizė. Ji lėmė ir tai, kad keletas neseniai susiformavusių tautų išsikovojo nepriklausomybę ir sukūrė tautines valstybes: čekai, estai, suomiai, latviai, lietuviai, airiai (prie šio būrio turėtume priskirti ir dar prieš karą valstybingumą įgijusius norvegus). Nors valsty-bingumo siekis ne visada būdavo įtraukiamas į tautinių judėjimų programas, plačiųjų masių sąmonėje jis tapo itin svarbia vertybe ir nemenka dalimi įkvėpė vis dar savos valstybės nesukūrusių sąjūdžių dalyvius.

Nauja autoritarinius Ispanijos ir Vidurio bei Rytų Europos režimus nušlavusių permainų banga paskatino tautinius sąjūdžius, kurių kovą dėl nepriklausomybės ar autonomijos vainikavo sėkmė. Susikūrė šešios naujos tautinės valstybės (Slovėnija, Kroatija, Makedonija, Slovakija, Ukraina, Baltarusija), o dar trys atkūrė valstybingumą (Estija, Latvija ir Lietuva). Autonomiją išsikovojo ir tie Vakarų Europos tautiniai sąjūdžiai, kurie sulaukė didesnio ar mažesnio masių pritarimo (flamandų, katalonų, baskų, škotų, velsiečių). Šiandien galime teigti, kad visos sėkmingai susiformavusios Europos tautos įgijo politinę savastį - tautinės valstybės ar autonomijos pavidalu.

Šie veiksniai yra mūsų knygoje aptariamus reiškinius lemiantis fonas. Kalbėsime apie istoriją, bet visą laiką išliksime arti šiandienos,

nes mėginsime atskleisti jos šaknis. Manome, kad būtent tautų formavimosi procesų neišmanymas pastaraisiais metais atnešė tiek daug blogio, iš jo kyla tokia daugybė prietarų, jog nevalia nepasinaudoti bet kokia atsirandančia proga nors iš dalies kompensuoti šią istorinio mąstymo stoką.