Mano sesė ir aš

Kazimieros Kazijevaitės knyga „Mano sesė ir aš“ – tai istorijos, gimusios iš tikro gyvenimo. Kai
tapo dviejų dukrelių mama, autorė ėmė užsirašinėti jų pokalbius, pamąstymus ir
nuotykius. Šie užrašai netrukus tapo istorijomis, kurios ir sugulė į knygą.

Dvi sesės – Saulė ir Goda – gyvena taip, kaip ir
daugelis kitų vaikų. Jos myli savo tėvus, žaidžia, neretai pasipyksta ir
karštai ginčijasi dėl nereikšmingų, o kartais net ir labai rimtų dalykų. Kaip
ir daugelis sesių ar brolių, Goda ir Saulė kartais norėtų neturėti sesės. Kiek
vargo ir triukšmo būtų galima išvengti! Tačiau tuomet, kai jos eina į upelį
maudytis ar į mišką rinkti aviečių, sesę turėti būna visai smagu. O kur dar
žaidimai su šuniuku!

Tiesa, net ir džiaugsmingiausios akimirkos praeina
ir ateina metas rimtiems klausimams. O vaikai jų visuomet turi labai daug.
Sesės būtinai turi išsiaiškinti, kas jas saugos dabar, po šuniuko mirties? Ir
kas atsitiko jam, kai mirė? Dar joms svarbu sužinoti, kurią iš sesių labiau
myli tėtis? Tie klausimai kartais keisti ar net nepatogūs, dažnai liūdni ir rimti, o kartais – baisiai juokingi.
Tačiau sužinoti atsakymus būtina, nes tik viską išsiaiškinus daug kas ima
atrodyti kur kas paprasčiau.

Kazimiera Kazijevaitė-Astratovienė
(g. 1981 m.) – baigė lietuvių filologijos bakalauro studijas
Vilniaus universitete, taip pat Lietuvos žurnalistikos centro rengtas
Profesines žurnalistikos studijas. Verčia prozą ir poeziją iš anglų ir rusų
kalbų. 2016 m. debiutavo kaip poetė kultūros portale „Meno bangos“. Dirba mokytoja Valdorfo
Žaliojoje mokykloje.

Pirmoji autorės išleista knyga buvo „Septynios
kartos“. Už ją autorė buvo apdovanota Kazimiero Barėno literatūrine
premija. Ši premija įsteigta lietuvių išeivijos Didžiojoje Britanijoje
veikėjų, kraštiečių Marijos ir Kazimiero Barėnų sumanymu paskatinti jauną gabų
prozininką.

Autorė labai mėgsta
istorijas, todėl jas rašo arba verčia, sako, kad vertimas jai – būdas pailsėti
nuo savų istorijų. „Jaučiuosi tarsi gyvenčiau tarp dviejų paralelių pasaulių –
vienas yra šis, kurį vadiname tikruoju, o kitas, vaizduotės pasaulis, – tas,
kuris tikresnis man. Man telieka pastarąjį prisijaukinti, išmokti su juo
gyventi, o gal, jei labai pasiseks, iš tų šėlstančių vaizduotės bangų išgriebti
vieną kitą gintarą“.