Mano kova 2. Mylintis žmogus

„Mano kova. Mylintis žmogus“ – antroji norvegų rašytojo Karlo Ovės Knausgaardo šešių romanų ciklo „Mano kova“ dalis (pirmoji dalis - "Mano kova. Mirtis šeimoje"), kurioje autorius šokiruojamai atvirai toliau pasakoja savo, artimųjų bei pažįstamų gyvenimą.

Kai kas norvegų autorių Karlą Knausgordą lygina su tokiomis literatūros legendomis kaip Tomas Mannas, Robertas Musilis ar Marcelis Proustas. Visame pasaulyje jį išgarsino šeši ciklo „Mano kova“ romanai. Juose autorius be užuolankų kalba apie asmeninį gyvenimą, šeimą ir draugus. Kiekvienas romanas yra atskira istorija, įsiliejanti į šešių dalių sagą apie žmones, gyvenimą ir mirtį.

Romano „Mano kova. Mylintis žmogus“ epicentre – vyras išgyvenantis vidurio amžiaus krizę. Jis persikelia į Švediją, kur veda savo ilgametę pažįstamą Lindą. Siužeto pagrindą sudaro jųdviejų meilė, tačiau pastaroji neatsiejamai persipina su meile vaikams, tėvams, draugams ir kiekvienam žmogui. Kiekviena maža kasdienybės kova su savimi ir aplinkiniu pasauliu rašytojui tampa kūrybos impulsu. Tai kova, per kurią Knausgaardas mėgina išsilaisvinti ir atsiriboti nuo banalybės.

Kaip ir visos ciklo dalys, „Mano kova. Mylintis žmogus“ tiesmukai ir skrupulingai narsto vieno žmogaus gyvenimą. Romane nelieka vietos nutylėjimams, autorius kalba atvirai, o jo sakoma tiesa ne visada yra maloni ir priimtina. Net santykiai su žmona ir vaikais aprašomi be jokios vidinės cenzūros. Tačiau tas apsinuoginimas, savo sielos užkaborių nagrinėjimas ir suteikia romanui daugiausia žavesio. Pamatinius meilės, ištikimybės, mirties, kūrybiškumo klausimus papildo konkrečios autoriaus gyvenimo detalės.

„Jo pastangos kurti pasakojimą keičiant laiką bei erdvę ir sklandus jo pobūdis primena Prustą – jį Knausgaardas, be abejonės, yra skaitęs. Viso to rezultatas – didžiuosius tėvystės klausimus sprendžiančio ir vidurinio amžiaus krizę išgyvenančio vyro minčių portretas. Jam nevalingai suvokiant, kad antro šanso nėra.“
The Independent

„Knausgaardo raktas į sėkmę – tabu neigimas. Vertindami jo nuoširdumą iš tiesų džiaugiamės tuo, kad jis pasako tai, ką esame linkę nutylėti? <...> Nuoširdumas kyla ir iš paradokso, nusakančio jo pasakojimo pagrindą – norėdamas rašyti, Knausgaardas bando pabėgti nuo savo gyvenimo, bet galiausiai apie tą gyvenimą ir ima rašyti.“
The Telegraph

Iš norvegų kalbos vertė Justė Nepaitė