Žymaus keliautojo, antropologo, vertėjo, publicisto, esperantininko A. Poškos (1903-1992) atsiminimų knyga. Ji apima autoriaus gyvenimą nuo vaikystės iki 1979 m. Daugiausia vietos skiriama kelionei į Indiją (1929-1936) ir tremtyje praleistiems metams (1946-1959). Neslėpdamas savo nomadiško gyvenimo būdo autorius vaizdingai aprašo aplankytų valstybių gamtą, santvarkų ypatumus, sutiktus žmones, liaudies papročius ir kt. Knyga gausiai iliustruota nuotraukomis iš A. Poškos archyvo.
IŠTRAUKA
Mano gyvenimo pasaka
Dabar, perlipęs aštuoniasdešimtmečio slenkstį, dažnai prisimenu praslinkusius metus. Ir dabar jie man atrodo kaip kokia fantastinė pasaka, kuriai betikėti net man pačiam sunku. Dienynai, laiškai, užrašai, randai ant kūno tartum tyčiojasi iš mano abejonių ir akiplėšiškai tvirtina, jog tai iš tikro būta, pergyventa, iškentėta...
Praeitis grįžta kaip iš kokio užmiršto sapno, kuriame išryškėja seniai užmiršti veidai, atgyja džiaugsmai, skausmai, bėdos, kartais taip realiai, jog nebeatskiri dabarties nuo praeities, nors tai buvo perjausta prieš daugelį dešimtmečių.
Gyvenimas nelepino manęs. Visa, ką pasiekiau, tiktai per savo atkaklų darbą, užsispyrimą ir meilę pasirinktam tikslui. Visas gyvenimas buvo ištisa kova, ne tik dėl pažinimo,supratimo, bet ir dėl juodos duonos kąsnelio.
Aš myliu žmones, kurie kur tai veržiasi, ko tai trokšta, gyvena tie vien tik sau, bet ieško naujo, kiltiaus, nors ir klysta, ir klumpa.
Pergyvenęs du pasaulinius karus, patyręs jų beprotiškumą, absurdiškumą, kuris nieko kito žmonijai nedavė kaip skausmą, badą, skurdą ir paniekinimą, aš dar ir dabar nesuprantu, kodėl žmonės taip kvailai ir tragiškai save baudžia.
Dar vaikystėje išmokęs tarptautinę esperanto kalbą, aš įsigijau daug nuoširdžių draugų visame pasaulyje. Nors jie priklausė įvairioms rasėms, kultūroms, tikyboms, bet visi jie liko žmonėmis, trokštančiais gyventi, džiaugtis, kurti, draugauti.
Mano aistra pažinti, žinoti, pasiekti buvo nenumaldoma. Atkakliausiomis pastangomis mokykloje, skaitydamas knygas, keliaudamas ir draugaudamas su įvairių tautų ir kontinentų žmonėmis, aš stengiausi ją patenkinti... Bet ar tai įmanoma... Diplomai ir titulai reiškia tik stotis pavargusiems, bet ne pažinimo nueitą kelią, kuriam galo galbūt ir nėra.
[1985]
