Mano gyvenimo fizika. Apie fizikos ir socialinius dėsnius

„Knygomis susidomėjau dar nemokėdamas skaityti, o fizika – nuo 15 metų. Vilniaus universitete fiziko diplomą gavau 1984 m., nuo tada fizikos mokytoju dirbu įvairiose Šilutės mokyklose (su pertraukomis).
Kaip papasakoti apie gamtos dėsnius mokiniams, kurie jau nebepučia fizika oro į dviračio padangas rankine pompa... Jiems jau nieko nereikia pasidaryti, nes viską gauna iš tėvų ar senelių. Tada vaikai, kad sugalvotų, kaip ką nors pasidaryti (pavyzdžiui, sudauginti du skaičius), atsakymo ieško internete. Jie jau negali išmokti Archimedo dėsnio ar apskaičiuoti dėžės tūrio. Ne dėl gabumų trūkumo, o dėl to, kad neturi tam poreikio.
Ar jie mokėtų ką nors sugalvoti ir pasidaryti, jeigu nutiktų katastrofa ir neliktų interneto?
Kadaise kilo mintis papasakoti savo vaikystės nuotykius, kartu pateikiant fizikinį įvairių reiškinių paaiškinimą. Knygoje aprašyti įvykiai – tai mano prisiminimai, sumišę su kaimynų ir draugų pasakojimais.
Kadangi žmonės, kuriuos sutinkame gyvenimo kelyje, tampa mūsų gyvenimo dalimi, drįstu tvirtinti, kad aprašyti įvykiai – mano gyvenimo įvykiai. Jie aprašyti taip, kad dabartinė karta suprastų sąlygas, kuriomis mes tada gyvenome, kuo džiaugėmės. Neturėjau tikslo ką nors užgauti ar pasijuokti. Pradėjus rašyti – kaip ir priklauso kūryboje – aplanko Mūza: atsiranda kažkas išgalvota, kad atrodytų gražiau. Taip iš vaikystės žaidimų peršokau į suaugusių žmonių gyvenimą.“
Jonas Jaunius