Mamutė. Ona Jablonskytė-Landsbergienė

Vytauto Landsbergio parengtoje knygoje „Mamutė. Ona Jablonskytė-Landsbergienė“ pasakojama ne tik apie garsią gydytoją ir visuomenininkę, bet ir apie XX amžiaus pirmosios pusės Lietuvos istoriją. Tie laikai mūsų šaliai atnešė daugybę iššūkių, išblaškytų šeimų ir suluošintų žmonių likimų.

Ne tik Vytautas Landsbergis savo mamą vadino mamute. Ona Jablonskytė-Landsbergienė Antrojo pasaulinio karo metais gelbėjo ir slėpė žydus, o ne vienas išgelbėtas vaikas moterį vadindavo mamute. Ona buvo Pasaulio tautų teisuolė – tai garbės vardas, kurį Izraelio valstybė suteikia užsienio šalių piliečiams, kurie karo metu gelbėjo holokausto aukas. Lietuvos respublika moterį jau po mirties apdovanojo Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiumi.

Leidinio sudarytojas teigia, kad jo mama galėjo būti puikus pavyzdys visiems žmonėms, o knyga suteikia galimybę pažinti šią ypatingą asmenybę.

Ona Jablonskytė-Landsbergienė gimė 1894-tais metais. Onos tėvas buvo kalbininkas Jonas Jablonskis ir ji visą gyvenimą puoselėjo meilę lietuvių kalbai. Širdies liga gerokai sutrumpino moters gyvenimą – ji mirė 1957-tais metais. Ona 1920-tais metais baigė Peterburgo moterų medicinos institutą, ji dirbo gydytoja oftalmologe. Medikė tyrinėjo akių ligas, darė sudėtingas operacijas. Karo metais patyrė daugybę išgyvenimų dėl savo vaikų likimo – vyriausias sūnus suimtas gestapo buvo išvežtas į Vokietiją, ten dingo ir vyras. Kankino nežinia ir dėl dukros likimo.

„Mamutė. Ona Jablonskytė-Landsbergienė“ sudaryta iš daugybės žmonių atsiminimų: sutuoktinio architekto Vytauto Landsbergio-Žemkalnio, vaikų, kolegų medikų. Į leidinį įtraukti autentiški laiškai, išsaugoti užrašai, dokumentai, istorinės fotografijos. Knyga yra liudijimas apie itin sudėtingą, pilną kūrybiškumo, sunkų, bet tuo pačiu ir gražų asmeninį bei profesinį moters gyvenimą, kuriame užfiksuota ir Lietuvos istorija.

Knygą „Mamutė. Ona Jablonskytė-Landsbergienė“ parengęs Vytautas Landsbergis sakė, kad kilnūs ir gražūs tėvų darbai, prasmingi gyvenimai neturi būti pamiršti.

Vytautas Landsbergis gimė 1932 metais, Kaune. Jis yra vienas garsiausių Lietuvos politikų, visuomenės veikėjas, taip pat muzikos ir kultūros istorikas. 1990-ais metais kovo 11 d. V. Landsbergis buvo išrinktas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos pirmininku. Jis vadovavo parlamento sesijai, kurioje paskelbta atkuriama Lietuvos Respublikos nepriklausomybė. Pagal Laikinąją Konstituciją tapo pirmuoju nepriklausomos Lietuvos vadovu.

Rengėjo žodis

Knyga apie akių gydytoją Oną Landsbergienę, mano Motiną, ilgai brendo kaip sumanymas ir iš lėto, su pertrūkiais, kaupiama medžiaga. Mano Tėvas, architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis, rašė ir pasakojo gyvenimo atsiminimus, yra paskelbęs apybraižas apie savo tėvą Gabrielių Landsbergį-Žemkalnį ir dėdę Pranį — antros eilės tetos ir savo krikštamotės vyrą Praną Mašiotą; prisiminimų apie uošvį Joną Jablonskį, apie savo paties karus ir darbus, detalią sakmę apie sūnaus Gabrieliaus Landsbergio (Žemkalnio), kauniečio gimnazisto ir antivokiškojo pasipriešinimo dalyvio, mirtinas odisėjas gestapo kalėjimuose 1944-1945 m.; parašė apybraižas apie motiną Česlavą Landsbergienę ir seserj Stanislavą, rašė ir apie velionę žmoną Onytę (žr. Landsbergis-Žemkalnis 2009). Šie dar platesni prisiminimai — eskiziniai, bet išlikę jo archyviniame rankraštyne — dabar skelbiami kaip svarbiausioji biografinė dalis. Greta — laiškai, Onos ir Vytauto Landsbergių trijų vaikų ir kitų artimųjų žodžiai, rašytiniai gyvenimo dokumentai bei išlikusios jau istorinės fotografijos. Daug liudijimų apie kūrybingą, sudėtingą ir gražų gyvenimą, kuriame atsispindi ir mūsų šalies istorija. O. Landsbergienės kolegė Elena Miknevičienė ir dr. Gražina Kačerauskienė buvo pradėjusios kaupti medžiagą knygai — G. Kačerauskienė per daugelį metų surinko nemažai tekstų, patekusių į šią knygą, peržiūrėjo archyvus ir ištisus „Medicinos" žurnalo, kuriame yra gydytojos O. Landsbergienės veiklos pėdsakų, komplektus. E. Miknevičienės ir G. Kačerauskienės nuoširdžiu triūsu naudojausi apsiimtai užduočiai jkūnyti. Reiškiu joms didelę padėką. Mane skatino pareiga Motinai ir giminaitės Eglės Griciuvienės, parengusios ir išleidusios išsamias knygas apie senuosius Joną ir Konstanciją Jablonskius bei mano tetą, Mamutės seserį Juliją Jablonskytę-Petkevičienę, atsidavimo ir atkaklumo pavyzdys. Patirties šeimos istorijoms redaguoti turėjau iš jau minėtų kitų Tėvo atsiminimų apie jo gyvenimą ir aplinką, išleistų 2009 m. Teko ir dabar viską redaguoti, šį tą — versti (tai atskirai dažniausiai nežymima), parengti komentarus. Sesuo Alena ir brolis Gabrielius talkino ir viltingai stebėjo tartum iš atstumo Australijoje, o visada greta. Deja, abu šios knygos nebesulaukė. Privalėjom visi tai įgyvendinti, sykiu ir Tėvo priesaką. Kilnūs ir gražūs tėvų darbai, prasmingi gyvenimai neturi būti pamiršti.
Vytautas Landsbergis