Maištininko išpažintis

"Rusijoje baudžiava truko keturis šimtus, totorių-mongolų jungas - tris šimtus metų. Per tą laiką susiformavo vergų ir chamų visuomenė. Mūsų šalies istorija neteikė paskatų mylėti žmones. Tai pastebėjo daugelis didžių rašytojų. Puškinas rūsčiajam savo amžiuje "laisvę šlovino, gailestingumo puolusiesiems meldė". Tolstojus "Chadži Murate" stebėjosi kariškių, žiūrinėjančių nukirstas priešų galvas, žiaurumu. Galiausiai Berdiajevas pastebėjo, kad "vergystė skatina žiaurumą". Didieji rusų rašytojai ir mąstytojai suprato, kad mūsų liaudis klusni, o dar ir į savinaiką, į maištus linkusi. Ji garbina žiaurius Rusijos valdovus, kuria legendas apie Ivaną Rūstųjį, Petrą Didįjį, Leniną, Staliną. Apie gailiaširdžius valdovus, tarkim, Aleksandrą II, legendos nekuriamos."

"Maištininko išpažintis" - tai trečioji Boriso Nemcovo knyga.Pirmąją - "Provincialas" - jis parašė 1997-aisiais, pasiekęs politinės karjeros viršūnę, išgyvendamas didžiausią šlovę. Tuo metu Nemcovas buvo ką tik persikėlęs į Maskvą - jis norėjo perteikti žmonėms savo nuostatas. 1997-aisiais turėjo daug iliuzijų, buvo politikas romantikas. Pastaruosius 10 metų likimas negailėjo Nemcovui išbandymų, keletą metų jis buvo pasitraukęs iš aktyvios politinės veiklos, atsikratė beveik visų iliuzijų. "Maištininko išpažintyje" pasakojama, ką jam teko patirti. Rusijoje tai - atviriausią pastarųjų metų politinės publicistikos knyga.

Iš rusų kalbos vertė Zita Baranauskaitė-Danielienė

TURINYS

I Kas paskatino imtis išpažinties 5

II Kaip rasti savo vietą prezidiume 9

III Išbandymas valdžia 17

IV Politikų pomėgiai ir kliaudos 39

V Kaip šių laikų Rusijoje tampama įpėdiniu 55

VI Pralaimėdamas mokaisi nugalėti 71

VII Privatus kapitalas ir valdžia 97

VIII Nenugalimų jėgų veikimas 107

IX Čečėnijos mazgas 135

X Pažeidžiama reputacija 177

XI Laimės formulė 211

XII Sveikas politikas - sveikas mąstymas, drąsūs poelgiai 233

XIII Žiaurumo link - gailestingumo link? 257

Draugo baigiamasis žodis 267

IŠTRAUKA

Draugo baigiamasis žodis

Draugai primygtinai siūlė Nemcovui pavadinti knygą „Politika be bl...stvos“. Paprasta, aišku ir jo gyvenimo, politinės karjeros raidą ir dvasią atitinka. Gaila, kad nusprendė dėtis solidžiu, surimtėjusiu politiku. Retas žmogus sulaukę 50-ties išsaugo gebėjimą nesižvalgyti į šalis - retas geba išlikti nuoširdus. Tokių žmonių tarp Rusijos valdininkų ir politikų vargiai rastum. Nemcovas - reta išimtis.

Borisas Jefimovičius Nemcovas, be jokios abejonės, iškilus ir išmintingas politikas. Jo išsimokslinimas - fizikas, o fizikai geba nuosekliai perteikti mintis suteikdami joms vaizdingumo. Nemcovas, be abejo, piktnaudžiauja rinkėjų simpatijomis, gindamas savo pažiūras jis dažnai nepaiso visuomenės nuomonės. Bet apsimetinėti ir taikstytis prie ko nors jam tiesiog tingu.

Borisas Nemcovas - nuoširdus žmogus. Įprastiniam Rusijos politikui tai nebūdinga ir net neleistina. Nuoširdūs politikai Rusijoje neišgyvena. Kone vienintelė išimtis - Nemcovas - tik patvirtina šią liūdną tiesą. Dažniausiai politika grindžiama veidmainyste, Rusijos politiką veidmainystė persmelkusi kiaurai. Tai savita veidmainystės atmaina. Ji atmiešta krauju, genetine baime prarasti laisvę, viso gyvenimo darbą ir patį gyvenimą vos tarstelėsi neapdairiai kokį žodį. Nemcovas mėgina tokį amžius trunkantį Rusijos smukdymą nutraukti. Jis nevengia nagrinėti savo paties klaidų ir karjeros nesėkmių.

Nemcovas - drąsus žmogus. Jis ne beatodairiškas karys, ne chuliganas ir ne viską naikinantis revoliucionierius. Jis savo vertę žinantis, pasitikintis savimi žmogus, mėgstantis komfortą ir smagias linksmybes. Jis turi ką prarasti, bet sutelkia jėgas ir kritikuoja valdžią, o kiti - stiprūs, protingi ir turtingi - užsiglaudę tyli. Jis išlieka valdžios, elito žmogus - netampa marginalu, bet eina prieš dabartinę valdžią ir parodo, kad Rusijoje galima ko nors pasiekti ir nešunuodegaujant. Bet protas, nuoširdumas ir drąsa - tai ne vienintelės politikui būtinos savybės. Šių teigiamų savybių šiuolaikiniam Rusijos politikui nepakanka.

Nemcovas pernelyg anksti įkopė į politikos piramidės viršūnę - jauniausias Rusijos gubernatorius, jauniausias ministras ir vyriausybės ministro pirmininko pirmasis pavaduotojas, pirmojo šalies prezidento numylėtinis. Jis labai jaunas ėmėsi didelių darbų, turėjo didžiulius įgaliojimus. Tuomečių užduočių mastas svaigino, todėl dabar Rusijos rutina ir pilkybė Nemcovą slegia.

Didžiausias Nemcovo trūkumas tas, kad jis neapsėstas valdžios. Jis nesilaikė įsikibęs valdžios Jelcino laikais, dėl taktinių nesutarimų su prezidentu pasitraukė iš vyriausybės - užleido vietą retrogradams ir konservatoriams. Paskui bandė kliautis Rusijos rinkėjų brandumu - ir 2003-2007 metais Rusijos parlamente nebuvo demokratų ir SPS frakcijos. 2004 metais garbingai, savo noru atsistatydino iš Sojuz pravych sil vadovo pareigų, bet tas poelgis nepaskatino tinkamų rezultatų. Nemcovas labai ilgai dvejojo, ar grįžti į didžiąją politiką. Liūdna, nes tarp Rusijos politikų taip maža protingų, sąžiningų ir drąsių žmonių...

Pavelas Šeretnetas, žurnalistas