Maištaujantis žmogus

"Aš maištauju, vadinasi, mes esame", - tvirtina Albert'as Camus veikale "Maištaujantis žmogus" (1951).

Jame kalbama apie maištą, kurį tikrove paverčia šeimininko ir vergo dialektika. Maištas yra vienintelis būdas įveikti absurdą.

Bet iš tikrųjų šiame kūrinyje kalbama apie tai, kaip žmogus dėl maišto prisitaiko prie nusikaltimo. Tik taip autorius gali paaiškinti, kodėl XX amžiuje gyvavo totalitarinės valstybės ir koncentracijos stovyklos.

Rašytojas neskiria metafizinio žmogaus maišto prieš savo lemtį nuo istorinio maišto, kuris yra pirmojo „logiška tąsa". Bet kokia revoliucija siekia tapti visuotine, dėl abstraktaus teisingumo panaikinama laisvė baigiasi nihilizmu ir teroru.


Albert'as Camus buvo vienas iš pirmųjų Europos intelektualų, įrodžiusių, kad praktiškai nėra jokio skirtumo tarp fašizmo ir stalinizmo.

Ši esė - vienas iš svarbiausių XX amžiaus veikalų, jo aktualumas dar labiau išryškėja mūsų dienomis, kai pasaulis blaškosi tarp maišto ir terorizmo.


"Kad nors kartą pajustum savo būtį pasaulyje, reikia būti pasiruošusiam neišvengiamam niekiui."

"Turėjimo aistra tėra kita troškimo kuo ilgiau išlikti forma; būtent ji provokuoja bejėgį meilės kliedesį. Nė viena būtybė, net pati mylimiausia ir mums atsakanti dar didesne meile, niekada nepriklauso mums." 

"Tačiau, jei mes vieniši po plynu dangumi, jei mes pasmerkti neišvengiamai mirčiai, ar galime tvirtinti, kad mes iš tikrųjų esame?"

"Kiekviena religija grindžiama nekaltumo ir kaltės sąvokomis."

"... neįmanoma ... įkurti valdžios laikantis dešimt Dievo įsakymų."

"Žudikas kaltas tik tada, jei sutinka gyventi po to, kai nužudo ..."

"Personažas niekada nebūna tapatus romanistui, kuris jį sukūrė. Tačiau visai tikėtina, kad romanistas - tai visi jo personažai sykiu."

"Žmogus - vienintelė būtybė, kuri atsisako būti tuo, kuo yra."


Iš prancūzų kalbos vertė Vytautas Bikulčius