Lužino gynyba

Knyga išspausdinta labai kokybiškame Munken Premium popieriuje, kuris negelsta ir pasižymi ilgaamžiškumu.

„Lužino gynyba“ - trečiasis Vladimiro Nabokovo (1899—1977) romanas, kurį trisdešimtmetis autorius parašė rusų kalba 1929 m., o 1930 m. V. Sirino slapyvardžiu jį išleido rusų emigrantų leidykla Berlyne. Visuotinai pripažįstama, kad šis romanas – pirmoji didelė jauno rašytojo sėkmė, kai į jo kūrybą atkreipė dėmesį tiek rusų išeivijos profesionalioji kritika, tiek skaitančioji visuomenė. Genialus šachmatininkas Aleksandras Lužinas, gyvenantis veikiau abstrakčiame ir nuo kasdienybės nutolusiame savo keisto meno pasaulyje, o ne realiame Berlyne, tariamai ima perprasti lemties jėgas, kurios tvarko žmogaus gyvenimą nepriklausomai nuo jo valios. Nesėkmingai bandydamas tarsi šachmatų lentoje atspėti „lemties ėjimus“ ir susikurti gynybą nuo grėsmingų gyvenimo situacijų atsikartojimo, Lužinas pradeda nebesuprasti, kur baigiasi žaidimas ir prasideda tikrasis gyvenimas. Staigiai artėjančioje daugiareikšmėje romano atomazgoje priešais pamišusį herojų visu savo „lediniu“ siaubu „paslaugiai ir nenumaldomai išsipliekia“ transcendentinė „anapusybė“, gudriai žaidusi su juo visą gyvenimą.

Vladimiras Nabokovas, vienas iš didžiausių XX a. prozos meistrų, gimė 1899 m. Sankt Peterburge. Kembridže, Trejybės koledže studijavo prancūzų ir rusų literatūrą, vėliau gyveno Berlyne ir Paryžiuje, ten pradėjo ryškią literatūrinę veiklą. 1940 m. persikėlė į Jungtines Amerikos Valstijas ir išgarsėjo kaip romanų autorius, poetas, kritikas ir vertėjas. Jis dėstė literatūrą Velslio, Stanfordo, Kornelio ir Harvardo universitetų koledžuose. 1961 m. persikėlė į Montrė (Šveicarija), kur 1977 m. mirė.