Literatūros suvokimo menas: hermeneutikos tradicija

"Literatūros suvokimo menas: hermeneutikos tradicija" - tai knyga apie knygos suvokimo meną (ars interpretandi).

Daugelį amžių literatūros suvokimo menas kūrėsi kaip sudėtinė bendrosios ir filosofnės hermeneutikos dalis (Platonas, Aristotelis, W. Dilthey'us, M. Heideggeris, H. G. Gadameris, P. Ricoeuras). XX amžiuje literatūros hermeneutikos tradicija susiformavo E. D. Hirsho, R. Palmerio, R. Ingardeno, P. Szondi, E. Staigerio, W. Iserio, R. Jausso, S. Fisho, M. Bachtino, U. Eco darbuose ir įsitvirtino bendrame literatūros teorijų laike. Jie polemizavo su pozityvistiniu ir objektyvistiniu literatūros kūrinių traktavimu, naikino supratimo ir aiškinimo, objektyvumo ir subjektyvumo, teksto ir konteksto opoziciją, psichologinio skaitymo įpročius keitė į filosofinius, dialoginius, kalbinius žaidybinius, akcentuodami skaitytojo vaidmenį.

Menas suprasti kūrinį neatskiriamas nuo interpretuotojo savivokos meno, taip pat nuo meno eklektiškai naudotis metodologine įvairove, pasirenkant tai, kas konkrečiu interpretavimo atveju yra naudingiausia.

Estetiniame kūrinio prieglobstyje tarpsta svarbi žmonių bendravimo galimybė. Nes tik ten, kur daugiau žaismės ir diskusijų, daugiau ir gyvybės.

Lietuvoje literatūros hermeneutikos tradicija buvo kuriama V. Mykolaičio-Putino, R. Šilbajorio, V. Zaborskaitės, A. Zalatoriaus ir kitų literatūrologų darbuose. Mažėjant knygos skaitytojų, šiandieniniam literatūros kritikui, dėstytojui ar mokytojui hermeneutikos teorijos iškelia klausimą, kaip tapti ne tik savo dalyko profesionalu, bet ir misionieriumi, norinčiu netikėlius čiabuvius atvesti į meno karalystę.