Šio leidinio "
Literatūra ir politika. XVI–XX a." tikslas – apžvelgti politines koncepcijas svarbiausiuose XVI–XX amžiaus prancūzų literatūros kūriniuose. Mat dažniausiai politinių idėjų galima rasti leidiniuose, kuriems būdingos politinių kūrinių funkcijos (pvz., manifestuose, politiniuose pamfletuose ir t. t.), tačiau tokių idėjų sąsaja su literatūra rodo, kad jų, pačios politinės ideologijos minčių, kartais galima rasti kūriniuose (romanuose, teatro pjesėse, poemose, pasakėčiose ir t. t.), kurių esminis ir pirminis siekis, skirtingai nuo politinių leidinių, yra raiška ir stilius.
Leidinio vertimą rėmė Europos Sąjungos programa „Culture 2000“.
Knygą iš prancūzų kalbos vertė Genovaitė Dručkutė
Įvadas
Šio veikalo idėja kilo paskelbus „Politinių idėjų istoriją", skirtą politikos teorijai ir daugiau ar mažiau tiesiogiai ja besiremiantiems judėjimams, nes politinės idėjos taip pat aptinkamos — ir kartais tai nėra atsitiktinumas — tokiuose kūriniuose, kurie iš pirmo žvilgsnio yra tolimi politinei refleksijai. Štai tik du visiems žinomi pavyzdžiai: nors La Bruyėre'o Charakterių ir La Fontaine'o Pasakėčių pirmutinis tikslas nėra tiesioginės ar menamos politinės užuominos, kurias galime matyti, vis dėlto politikos ten esama. Politikos identifikavimas tokio tipo kūriniuose yra šio darbo tikslas.
Politinių idėjų istorijos rašymas kelia daug sunkumų, vienas iš jų - kūrinių pasirinkimas (o pavieniais atvejais — ne visuomet visiškai racionaliai pateisinamas vieno ar kito kūrinio nutylėjimas) ir vieta, skirta jiems analizuoti. Politinių idėjų ieškojimas literatūros kūriniuose suponuoja skirtingus metodologinius reikalavimus, būtent - iš anksto kaip galima tiksliau apibrėžti literatūros kūrinio sąvoką. Orientyras kartais gali būti akivaizdus aiškumas. Ronsard'o poezija, Corneille'io ir Racine'o tragedijos, Moliėre'o komedijos yra patvirtinimo nereikalaujanti literatūra. Bet ar Bodino Respublika, Bossuet Prakalba apie visuotine istoriją gali būti neabejotinai priskirtos „literatūros" kategorijai? Šiuo atveju atsakymui trūksta aiškumo, o gautoms išvadoms - neginčijamo pagrindo.
Be kita ko, jei akivaizdūs politiniai svarstymai atsiranda kūriniuose, kurių pagrindinis tikslas jokiu būdu yra ne politika, o tragiškų ar dramatiškų situacijų sąranga, kurioje veikia joje atsidūrę personažai, tai tų svarstymų prasmė ir užmojis gali prasprūsti pro skaitytojo, netgi atidaus, akis, todėl jis priverstas griebtis sunkiai patikrinamų hipotezių. Kai Corneille'is Pompėjuje tvirtina, kad padalyta valdžia yra netikra valdžia, tai ar jis pritaria Bodino minčiai apie nedalomą suverenumą, ar primena madingą temą, ar kritikuoja Richelieu, kuris valdo karaliaus vardu, šiam palikdamas tik siaurą iniciatyvos ruoželį?
Problema iškyla ir tada, kai autoriui priskiriama tai, ką sako vienas ar kitas jo personažas. Ar Don Zuano atsargiai reiškiamas ateizmas priskirtinas Moliėre'ui? Ar į Sganarelio lūpas įdėjęs groteskišką, painią prakalbą apie religijos „priežastis", jis šitaip šaiposi iš pačios religijos, o gal priešingai, mano, kad Don Žuano tarnas visiškai nepasirengęs svarstyti tikėjimo paslapties? Tuo metu, kai įsigalėjo kartezianizmas, o jansenininkų ginčai dar nebuvo pasibaigę, šį klausimą verta iškelti. Be abejo, sunku vaizduoti Moliėre'ą kaip įsitikinusį ateistą, nors jis akivaizdžiai abejingas netikram ir veidmainiškam tikėjimui ir pamaldumui, aiškiai užgožiantiems krikščioniškas vertybes karaliaus dvaro aplinkoje, o aukštieji klerikalų sluoksniai jam yra nepakenčiami.
Mūsų tyrimo objektas yra prancūzų literatūros periodas nuo XVI a. pradžios iki XX a. antrosios pusės. Knygos planą neabejotinai nulėmė pati chronologija, nors neįmanoma nubrėžti aiškių skiriamųjų linijų. XVII a., tuo metu, kai įsitvirtina klasicizmo literatūra, preciozinė literatūra neišnyksta, ir Georges'o Mongrėdieno veikaluose precioziškumo įtaka išsilaikė iki pat amžiaus pabaigos nepaisant šio reiškinio ir salonų saulėlydžio. Pereinamieji laikotarpiai išlieka, kartais net gerokai užtrunka. Įvairūs literatūros žanrai neseka vienas po kito tarsi eitynėse, o „literatūrinės kartos" nelengvai apibrėžiamos laiko. Dominuojantys žanrai dyla lėtai, o naujieji įsitvirtina palengva. Dar XVII a. tai įrodo Senųjų ir Naujųjų autorių ginčas (prie jo mes beveik nesustosime, nes jis tikrai nėra politinio pobūdžio). Patys Naujieji autoriai ne viską atmeta Senųjų kūryboje. Perrault stengiasi įrodyti, kad su juo kovojantis Boileau ir pats yra Naujasis autorius.
Vis dėlto būtina atsižvelgti į daugiau ar mažiau aiškiai nustatomas literatūros kartas ir suderinti šį matmenį su didžiosiomis politikos datomis: 1715 m. — Liudviko XIV valdymo pabaiga; 1815 m. — Napoleono imperijos žlugimas; 1914 m. — santykinės taikos Europoje pabaiga ir Pirmojo pasaulinio karo pradžia; 1939 m. - Antrojo pasaulinio karo pradžia. Būtent ši perspektyva lėmė kūrinio struktūrą.
