Likimų katilai

Nepaisant pasaulyje vykstančių kataklizmų, likimų katilai nenustojo virę. Kuo arčiau žemės paviršiaus, kuo mažiau statistikos, tuo glaudžiau kiekvieno mūsų likimo.

Ar septyniasdešimtieji, ar devyniasdešimtieji, ar du tūkstantieji, ar dar vėliau... Tie patys angelų ir demonų poelgiai, tie patys jausmai, tie patys pirštai, rašantys laiškus – vieni laiko parkerį, kiti spaudinėja klaviatūrą. Skiriasi tik priemonės ir kūnas. Tas pats šampanas, ta pati migrena ir tas pats aspirinas.

„Ar norėtum trumpai atsijungti nuo realybės, žvilgtelti akies krašteliu į nepažįstamų žmonių kasdienybę, galbūt atpažinti jos atspalvius ir palyginti su savąja, tiesiog ramiai pasibūti ir pamaitinti savo sielą lengvu knygos skaitymu? Tuomet kviečiu akimis pasivaikščioti po „Likimų katilų“ pievą.“
Renata Rehnstedt

IŠTRAUKA

Metai tradiciškai susidėjo iš

...pavasario.

Buvo balandis. Senolė, pasiremdama į dailiai drožinėtą ąžuolinę lazdą, ėjo Nidos gatve. Dar vakar lauke buvo minus vienas laipsnis, o šiandien - jau penkiolika laipsnių šilumos. Pats tas oras, kai galima pasirodyti lauke su šiaudine skrybėlaite. Pagaliau po šaltos ir užsitęsusios žiemos. Maža balta ramunė puikavosi ant skrybėlės šono ir derėjo prie nuoširdžios moteriškės šypsenos. Tai buvo gana paslaptinga šypsena, kurią paišė blizgesiu padažytos plonos lūpos. Veido išraiška bylojo apie tai, kad moters mintyse sukosi meilės prisiminimai. Jais ji tuoj tuoj pasidalins su draugu, kuris tikriausiai buvo tų prisiminimų veikėjas. Jai - septyniasdešimt devyneri. Po pusmečio švęs jubiliejų. O štai ir jis - jos bendraamžis. Nors iš tiesų dvejais metais jaunesnis. Bet argi yra koks skirtumas, perkopus trisdešimtmetį?..

...vasaros.

Mažais žingsneliais prisėlino prie jos ir švelniai apkabino. Kas gali būti jausmingiau už pirmąją meilę?

- Verčiau pasiimkime taures ir eikime į balkoną.
- Iš tiesų, juk lauke šilta.
- Dievinu ryto saulės kvapą, o ypač vasarą.
- O aš dievinu tave.
- Ar ne per anksti gerti vyną?
- Ne, šiandien juk sekmadienis. Beveik šventadienis, vadinasi, galima save lepinti, ir visos nuodėmės nurašomos.
- Man patinka tavo religija.
- O man patinki tu.
- Norėčiau sekmadienį keliskart padauginti. Kad tęstųsi tokie keli sekmadieniai iš eilės. Bent jau šis.
- Sutinku. Aš taip pat to norėčiau.

Abu atsisėdo balkone ant pledais užtiesto mažo suolelio su atlošu. Šis buvo siauras ir kietas, bet patogus. Tokiomis akimirkomis bet kokie kieti ar nepatogūs paviršiai įgauna nematomą minkštą užklotą. Tokiomis akimirkomis viskas yra ir patogiau, ir maloniau, ir skaniau, ir gražiau, ir „nei šilta, nei šalta“. Viskas atrodo ir juntama tiesiog nepriekaištingai.

...rudens.

Su kiekviena diena medžių lapai įgaudavo naują spalvą, naują atspalvį, netgi naują formą. Kiekvienas jų laukė savojo vienintelio skrydžio, po kurio nusileis ant žemės. Vėjas, lietus ir saulė sprendė kiekvieno lapo lemtį. Besišypsantis ūsuotas vairuotojas vairavo troleibusą Nr. 12, o šviesiaveidė garbanota blondinė vežė žmones su „šeštuku“. Pati laimingiausia akimirka jiems abiem būdavo prasilenkiant troleibusams. Tuomet vairuotojas dar labiau išsišiepdavo, nekantriai mosteldavo ranka ir lengviau atsidusdavo, sulaukęs blondinės atsako, kuri mirktelėdavo akį, vos matomai nusišypsodama. 

...žiemos.

Tai buvo kitokia žiema. Dvi šiltos žieminės kepurės. Jos buvo tarsi uždanga, leidusi įsimylėjusioms lūpoms liestis. Niekas nežinojo, kas jų laukia, galima buvo tik nuspėti. O tie kepurėti įsimylėjėliai galėjo netgi ir nujausti, tikėdamiesi paties geriausio.

Prietemoje ją akylai stebėjo sustingęs ir vos įžiūrimas aukštas lieknas vyras. Gal tai buvo skulptūra? Ne, nes kartais matė jo nevalingą krustelėjimą. Šalia esanti šiukšlių dėžė panašėjo į fotelį. Nieko keisto, juk prietemoje daiktai įgauna naują formą. Toliau esantis namas ir prie jo pastatytas automobilis buvo jau šiek tiek apšviesti lėtai tekančios saulės. Tad čia vaizdas buvo labiau realistiškas. Moteris ėjo lėtai, tarsi grodama aukštakulniais bateliais ritmingą melodiją ir nebijojo pažadinti giliausiame miege paskendusio miesto. Vaizdas, kurį tuoj pamatys sustingęs vyrukas, sukrės jį ir ištrauks iš sustabarėjimo. Nesvarbu, kad vienintelis ryškus gatvės žibintas buvo elektrinis, Gertrūda troško jį užpūsti ir pabusti. Sapnų pasaulį ši moteris galėjo atskirti paprastai. Vilius stovėjo iš abiejų pusių. Jis tarsi laikė ją už abiejų rankų. Jo buvo du. Jis jau miręs, todėl jo galėjo būti bet kiek ir bet kur. Jį jautė, bet negalėjo prisiliesti. Gertrūda buvo gyva. Apčiuopiama ir paliečiama. Ir taip bus visada. Visada, kol ir ji netaps mirusi. Vilius pabučiavo savo moterį į lūpas ir pažadino ją iš sapno. Grąžino į realybę. Ji šoktelėjo, išsilaisvindama iš gilaus miego ir lengvai atsiduso. Gertrūda nujautė, kad tokia yra jų ateitis, bet žinojo, kad tai įvyks dar labai negreitai. Iki tol jos ir Viliaus laukia daugybė gražių metų kartu. Kaip pasakoje.