Lietuvos muzeologija. Lietuvos muzeologijos raida XVIII amžiaus antrojoje pusėje–XXI amžiuje

Mokslininkės Nastazijos Keršytės (deja, nebaigtoje) monografijoje "Lietuvos muzeologija. Lietuvos muzeologijos raida XVIII amžiaus antrojoje pusėje–XXI amžiuje" aptariami Lietuvos muzeologijos raidos (XVIII a. antroje pusėje–XXI a.) būdingi bruožai. Muzeologijos raidos objektas suprantamas, remiantis šiuolaikinio austrų muzeologo Friedricho Waidacherio istorinės muzeologijos samprata, t. y. tiriant muzeologijos bei muzealumo raiškos istoriją (muzeologijos istorija priklauso mokslo istorijai, muzealumo istorija – idėjų istorijai). Tokia samprata ir pagrįsta šios knygos struktūra.

Autorės pateikiamos įžvalgos apie Lietuvos muzeologijos ir muzealumo raiškos bruožus yra pagrindžiamos, pasitelkus analitinius, palyginamuosius tyrinėjimų metodus, šios problematikos istoriografijos ir praktikos raiškų bei naujų šaltinių informacijos vertinimais, muzeologijos pasiekimų pasaulyje palyginimais. Pasinaudojama atminties kultūros, kultūrologijos, idėjų ir politinės, kultūros, mokslo istorijų teorijomis, probleminio pobūdžio publikacijų pateikiamais situacijų, kontekstų, kurie gali turėti ir įtakos muzeologijos, muzealumo raiškos raidoms, vertinimais. Pabrėžiama, kad Lietuvos muzeologijos raidai būdingi bendrieji pasauliniai muzeologijos formavimosi bruožai bei saviti, lemti vietos politinių, ideologinių bei mentalitetinių faktorių. Lietuvoje vyrauja istorinės ir taikomosios / praktinės muzeologijų aktualinimo tradicija, taip pat nuo XX a. pabaigos stiprėja ir socialinės muzeologijos poreikio tendencija. Muzeologijos Lietuvoje taikomasis mokslas turi tradicines sąsajas su istorijos, archeologijos, paveldo, meno bei nuo XXI a. – ir su komunikacijos mokslais.