Lietuvos masonai ir 1791 m. gegužės 3-iosios konstitucijos įstatyminė pataisa

Dr. Algimanto Bučio studijoje „Algimantas Bučys Lietuvos masonai ir 1791m. gegužės 3- iosios konstitucijos įstatyminė pataisa“ analizuojama dviejų garsiausių XVIII a. pabaigos valstybinių dokumentų genezė ir jų tarpusavio įstatyminis santykis. Autorius kelia du svarbiausius klausimus: kodėl Keturmečiame seime po naujos Gegužės 3 Konstitucijos priėmimo iškilo reikalas priimti atskirą įstatyminį aktą „Abiejų tautų tarpusavio įsipareigojimas“, atstatantį Lietuvos interesus, ir kas jo iniciatoriai? Šioje knygoje pabandyta į juos atsakyti visiškai nauju Lenkijos ir Lietuvos istoriografijoje aspektu, o būtent – nagrinėjant XVIII amžiaus Lenkijos ir Lietuvos masonijos indėlį į abiejų minėtų dokumentų sumanymą , sudarymą ir įstatyminį įkūnijimą.

Autoriaus dėmesio centre atsiranda tekstai ir įvykiai, kurie buvo inicijuojami slaptoje aplinkoje - už visiems žinomos politinių ir istoriografinių retorikų uždangos. Užkulisinė epochos istorija,deja, dažniausiai lieka platesnei visuomenei mažiau žinomuose tekstuose ir sunkiau prieinamuose archyvuose. Knygoje nesileidžiama į populistinių pramanų apie masoniją ir jos veiklas aptarimą ar neigimą, tačiau atsakingai atribojama nuo slaptųjų XVIIII a. jakobinų organizacijų veiklos Keturmečio seimo metu ir ypač vėlesniais poseiminiais tragiškų įvykių Lenkijoje ir Lietuvoje laikais, Varšuvoje ir Vilnije siautėjant korikų minios terorui.

Specialūs dėmesys skiriamas anuometinės masonų ložės „Lenkijos karalystės ir Lietuvos didžiosios kunigaikštystės Didieji Rytai“ trijų paskutiniųjų Didžiųjų Meistrų Igno Potockio, Ščesno Potockio ir Kazimiero Sapiegos strategijoms, numatant būtinas silpstančios valstybės struktūrines reformas.

Knygoje formuluojamas originalus atsakymas į intriguojantį klausimą: „Kodėl naujoje Gegužės 3-iosios Konstitucijoje liko išbrauktas Lietuvos vardas ir atsisakyta kertinio ankstesnės lietuvių ir lenkų valstybės pavadinimo „Respublika“? Iškeliama hipotėzė: galutinis Gegužės 3 konstitucijos tekstas buvo redaguojamas, iš anksto numatant perduoti valstybę vokiečių dinastijai, kuriai konstitucija suteiks paveldėjimo teisę į karaliaus sostą naujoje unitarinėje Lenkijos karalystėje. Netradiciniu masonijos aspektu apžvelgiant Abiejų Tautų Respublikos likimą XVIII šimtmetyje, knygoje pamėginta bendriausiais bruožais aptarti anaiptol nemenką aukščiausios tarptautinės masonijos vaidmenį Europos istorijos arenoje. Konkrečiai aptariami kelių XVIII a. Europos masonų monarchų – vokiečio Fridricho II, lenko Stanislovo Augusto, Jekaterinos II sūnaus Pavelo II, švedo Gustavo III – vaidmenis. Monarchų lygyje ir buvo nulemti paskutinieji Abiejų Tautų Respublikos padalijimai, nulėmę abiejų tautų valstybės išnykimą iš Europos politinio žemėlapio 1795 metais.

Knyga skiriama įžymaus valstybės veikėjo Kazimiero Sapiegos atminimui, siekiant priminti, jog be šio žmogaus, paskutiniojo „Lenkijos karalystės ir Lietuvos didžiosios kunigaikštystė Didžiųjų Rytų“ brolijos Didžiojo Meistro , pastangų ir intensyvios veiklos Keturmečiame seime, vargu ar iš viso turėtume progos kalbėti apie anuometinės Lietuvos teises įstatymiškai atkūrusį „Abiejų Tautų tarpusavio įsipareogojimą“.

„Šiuolaikiniam skaitytojui pateikiama analitinė studija, parengta Lietuvos laisvųjų ir pripažintųjų mūrininkų Didžiosios ložės A. F. & A. M. iniciatyva. Ji skirta šlovingosios 1791 m. Gegužės 3-iosios konstitucijos 270-ties metų sukakčiai pagerbti, dar kartą prisiminti, o ir iš naujo įvertinti jos kūrėjus bei tobulintojus, veikusius itin sudėtingomis, dramatiškomis epochos aplinkybėmis.

Naujųjų laikų pasaulio istorijoje neįmanoma rasti nieko panašaus į tai, kas įvyko XVIII a. Europoje: trys kaimyninės valstybės - Prūsija, Rusija ir Austrija - trimis tarpusavio sutartimis per tris dešimtmečius pasidalijo didžiulę jungtinę lenkų ir lietuvių valstybę, išbraukdamos ir Lenkiją, ir Lietuvą iš politinio Europos žemėlapio. Trijų agresyvių kaimynių puolimo ir federacinės Abiejų Tautų Respublikos (lenk. Rzeczpospolita Obojga Narodou) išnykimo grėsmė jau tvyrojo virš Lenkijos ir Lietuvos visą antrąją XVIII a. pusę. Tuo dramatišku laikotarpiu šviesiausieji jungtinės aristokratinės monarchijos protai intensyviai ieškojo būdų apsaugoti valstybę nuo kaimynų agresijos, sustiprinti jos struktūrą ir valdžią, o gyventojams užtikrinti taiką ir gerovę.

Buvo parengti ir Ketvertų metų seimo (lenk. Sejm Czteroletni; 1788 10 06-1792 05 29) įteisinti, sykiu su daugeliu kitų, du unikalūs dokumentai: plačiai išgarsėjusi Gegužės 3-iosios konstitucija (lenk. Ustaiva rządoiva} ir daug mažiau kam žinomas Abiejų Tautų tarpusavio įsipareigojimas (lenk. Zaręczenie Wzajemne Obojga Narodow), priimtas tais pačiais 1791 m. spalio 20 d.

Trumpai juos galima apibūdinti kaip du esmingai vienas kitą koreguojančius Įstatymus.

Nauja Gegužės 3-iosios konstitucija naikino Abiejų Tautų Respubliką, vietoj jos paskelbdama paveldimos monarchinės valdžios Lenkijos Karalystę (lenk. Krolestivo Polskie). Antrasis dokumentas - priešingai, deklaravo Abiejų Tautų Respubliką, remdamasis ją įkūrusiais Liublino unijos (1569 m.) amžinaisiais aktais ir kiekvieno renkamo karaliaus priesaika (lenk, pacta conventus) tarnauti abiejų tautų piliečiams.

Savaime kyla klausimas: kodėl Ketverių metų seime po naujos Konstitucijos priėmimo iškilo reikalas priimti atskirą įstatyminį aktą - Abiejų Tautų tarpusavio įsipareigojimų?

Deja, daug kas šiame pasaulyje turi kitą savo pusę, dažnai nematomą arba tyčia slepiamą. Taigi ir 1791 m. Konstitucijos šlovė, ir legendinis Ketverių metų seimo fasadas neturėtų nuo mūsų slėpti sudėtingo istorijos mechanizmo, kuris veikė Varšuvoje, dvinarės Respublikos „centre“, aštuonioliktojo šimtmečio pabaigoje bei pačiame Seime, paverčiant Abiejų Tautų Respubliką unitarine valstybe ir įvardijant ją vienu žodžiu - Lenkija, arba jos pakaitalais: Tėvynė, Lenkų kraštai (lenk. Kraja Polskie}. Lietuvos vardas buvo ištrintas, jis net nepaminėtas.

Kodėl? Kaip tai galėjo atsitikti? Ko šitokiu aktu buvo siekiama? Kas už viso to slypėjo?

Netgi pačiame Konstitucijos tekste nepaminėta ne tik Lietuva, bet ir tradiciniai valstybės pavadinimai: Abiejų Tautų Respublika ir Respublika. O po keleto mėnesių Ketverių metų seimui tenka priimti specialų dokumentą Abiejų Tautų tarpusavio įsipareigojimas, kitaip tariant - naują Lenkijos ir Lietuvos tautų tarpusavio unijos aktą.

Atsakymai į šiuos netradicinius klausimus glūdi, be abejo, ne fasadinės istorijos lygmenyje. Daugelis tautinių legendų ir politinių mitų praranda tradicinį fasadinį žavesį, kai imama aiškintis, kas iš tikrųjų vyko ar vyksta už politinių ir istoriografinių retorikų uždangos. Be abejo, visų laikų politikai ir cenzoriai suinteresuoti patriotinės istoriografijos ugdymu, jog kuo ilgiau liktų nežinoma užkulisinė (užfasadinė) epochos istorija, slepiama platesnei visuomenei neprieinamuose archyvuose. Ir vis dėlto verta anksčiau ar vėliau nupūsti dulkes nuo senųjų archyvinių duomenų, atmesti mitus ir įprastus stereotipus, nors jų įtaiga nuolat ugdoma įvairiais sumetimais.“