Lietuvos krašto apsaugos sistemos atkūrimas 1989-1993 metais

Knygos "Lietuvos krašto apsaugos sistemos atkūrimas 1989–1993 metais" tikslas – dokumentais, faktais ir gyvais prisiminimais pagrįsti Krašto apsaugos sistemos atkūrimo ištakų aplinkybes 1989–1993–iaisiais ir jos veiklą sudėtingais okupacijos metais iki sovietų armijos išvedimo.


"Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo įvykiai, ypač Krašto apsaugos sistemos atkūrimas, prabėgus ketvirčiui amžiaus, vis plačiau aprašomi ir vertinami labai įvairiai. Pasirodo ne tik stebėjusių įvykius, bet net ir priešingose barikadose stovėjusių asmenų politinių ir karinių įvykių vertinimų. Neretai, neturint tų įvykių patirties ar dėl nesuvokimo, klastojama istorija ateičiai.

Todėl mes, Krašto apsaugos sistemos kūrėjai nuo Sąjūdžio ištakų, ne tik turime pareigą, bet ir privalome priminti ir užfiksuoti istorijai įvykius taip, kaip jie, ir mūsų dėka, vyko - kaip nuo ištakų, nuo slaptų minčių okupacinėmis sąlygomis atkūrėme ir sukūrėme Lietuvos valstybės gynybines struktūras.

Mūsų sudarytos knygos tikslas - dokumentais, faktais ir žmonių prisiminimais pagrįsti Krašto apsaugos sistemos atkūrimo ištakų aplinkybes 1989-1993-iaisiais ir jos veiklą sudėtingais okupacijos metais iki sovietų armijos išvedimo."

PRATARMĖ

Ats. pik. lt. Jonas Užurka

Knygos sudarytojas, rašytojas, Krašto apsaugos sistemos kūrėjas

Mūsų kartai teko nelaimė gimti komunistinėje, žmogų dvasiškai naikinančioje, kupinoje neapykantos laisvei, žmogiškumui ir gėriui sistemoje. Daugiau kaip penkiasdešimt metų mūsų Tautai per prievartą buvo brukama totalinės neapykantos žmogui, paniekos artimui komunistinė ideologija. Tačiau daugumos mūsų tėvų, o ir mūsų, nesugniuždė ši ideologija. Nors ir palaužti, kaip ne kartą yra buvę per paskutiniuosius amžius, bet pakilome. Ir laimėjome.

Anksčiau karvedžiai buvo kartu ir politikai - tai buvo būtina valdovui. Ši būtinybė - derinti politiko ir karvedžio profesiją - nuo Romos laikų pamažu apmirė ir juo toliau, tuo labiau buvo ir yra atskiriama. Kariuomenė, karys tapo valstybės institucija, įrankiu, skirtu ginti valstybės interesus, jos politiką. Ir tai teisinga, humaniška. Taigi ir kariuomenė, karys privalo atstovauti valstybės interesams, jos politikai. Profesionaliausias karių luomas buvo ir yra karininkija. Visų šalių karininkija turi senas tradicijas. Galima drąsiai teigti, kad valstybės kultūrinis ir mokslinis lygis priklauso nuo kultūros, meno, mokslo žmonių, nuo mokytojų (dėstytojų), o jos saugumas - nuo karininkų profesionalumo, jų ryžto vykdyti duotą priesaiką.

Lietuva turi savo karininkijos tradicijas. Tiesa, jos neatėjo iš žilos senovės. Tik po 1918 metų tradicijos vėl atkuriamos ir kuriamos aukšto išsilavinimo ir intelekto karininkų. Per trumpą laiką karininkai sukūrė gražias Lietuvos karininkijos tradicijas ir tuo užsitarnavo visų žmonių pagarbą: buvo išsimokslinę, pasitempę, drausmingi, mandagūs, turėjo savo etiketo taisykles. Jokiu būdu negalėjo jų pažeisti ar kaip nors profesionalu. Karininkai užsitarnaudavo pagarbą savo drąsa, profesionalumu. Ypač 1918-1920 m. kovose.

Ši knyga pareikalavo ilgo ir kruopštaus daugelio žmonių darbo atrenkant dokumentus. Dokumentų daugybė, o nuomonių spektras dar platesnis. Knygos rengėjai - žmonės, tiesioginiai tų įvykių dalyviai: politikai, mokslininkai, menininkai, Lietuvos atsargos karininkų sąjungos ir Lietuvos kariuomenės atkūrėjai, visuomeninių organizacijų veikėjai. Knyga pagrįsta dokumentais, žmonių prisiminimais.

Lietuvos kariuomenės atkūrimas nebuvo atsitiktinis veiksmas, bet ilgo, įtempto ir sunkaus profesionalių karininkų darbo per Atgimimą brandintas vaisius. Daug kam kildavo (o gal dar ir kyla) klausimas: o gal nereikia Lietuvai gynybinių pajėgų, gal nereikia brangiai kainuojančios savo kariuomenės, Krašto apsaugos sistemos? Tačiau mūsų tautos istorija, ypač paskutiniųjų tragiškų šimtmečių įvykiai rodo, kad vardan mūsų tautos, vardan mūsų valstybės išlikimo šis klausimas neturėtų būti diskutuojamas. Jeigu mes apsisprendėme gyventi laisvėje, apsisprendėme nusimesti okupantų primestas grandines, jeigu mes sugebame susitelkę išsikovoti laisvę, vadinasi, mes privalome ir apsiginti, privalome apginti savo laisvę. Ir kas tai gali padaryti, jeigu ne mes patys? Ir tai galime padaryti tik turėdami savo gynybines struktūras, aktyviai dalyvaudami bendrame savo sąjungininkų gynybiniame bloke.

Ir belieka šiandien tik džiaugtis ir didžiuotis, kad darbas, Krašto apsaugos sis-temos kūrėjų pradėtas dar 1988 metais, tuo metu, regis, neįgyvendinamos mintys ir svajonės - atkurti savą Lietuvos kariuomenę - jau įgyvendintos. Lietuvos kariuomenė, Kraštos apsaugos sistema atkurta, Lietuva kaip savarankiška valstybė įeina į demokratinių pasaulio valstybių politinę, ekonominę ir gynybinę šeimą, kad šis faktas amžiams liks garbingas Lietuvos istorijos puslapis.

Ir kas gali objektyviau, gyviau ir plačiau tai padaryti, jeigu ne patys tų įvykių dalyviai, jeigu ne patys Lietuvos kariuomenės ir Krašto apsaugos sistemos atkūrimo iniciatoriai bei atkūrėjai?

Praėjęs ketvirtis amžiaus nuo Nepriklausomybės ir Krašto apsaugos sistemos atkūrimo patvirtina mūsų, Krašto apsaugos sistemos kūrėjų, pasirinkto kelio teisingumą. Tad, rengdami šią knygą, mes, Krašto apsaugos sistemos kūrėjai, prisimename ne tik sunkius ir pavojingus išbandymų metus, bet tikrai turime ką pasakyti ir ateinančioms kartoms. Dera įsiklausyti į išmintingus Stefano Cveigo žodžius, kad: "Istorinis veiksmas būna baigtas ne tada, kai būna atliktas, o tik tada, kai tampa palikuonių nuosavybe."

Nuoširdžiai dėkoju savo bendražygiams, kurie vietoj ginklo po dviejų dešimt-mečių paėmė į neįgudusias rankas rašiklius, sėdo prie klaviatūrų, nusprendę atlikti neužbaigtą pareigą - palikti ateičiai dokumentuotai įamžintas šio atkuriamojo laikotarpio dienas, idant niekam nekiltų pagundos tą mūsų valstybės, jos Krašto apsaugos sistemos atkuriamąjį laikotarpį traktuoti kaip nors kitaip.

Sunku pasakyti, ar kariu gimstama, ar tampama. Tik viena aišku: profesionaliu kariu gali būti ne kiekvienas. Toks žmogus privalo turėti tvirtą valią, pareigos ir garbės supratimo jausmą, kilnią širdį, įstengti nugalėti baimę. Štai garsus karvedys Aleksandras Makedonietis savo tėvo prie žygių buvo pratinamas nuo ketverių metukų. Išaugo ant žirgo, grūdinosi žygiuose. O mūsų pirmasis karalius ir valstybės įkūrėjas Mindaugas, kaip teigia legendos, irgi nuo mažens ant žirgo, žygiuose.