Lietuvos istorija

„Šapokos istorija" - knyga-legenda


XX a. ketvirtojo dešimtmečio viduryje, gavę Lietuvos Respublikos švietimo ministerijos užsakymą parašyti Lietuvos istorijos vadovėlį, knygos, negalėjo įsivaizduoti, koks likimas laukia jų rengiamo veikalo. Tuo metu jiems reikėjo įveikti pagrindinį iššūkį - savo darbu įtikinti skeptiškus vyresniuosius kolegas ir mokytojus, kad sukurti apibendrintą Lietuvos istorijos pasakojimą galima ir detaliai neištyrus visų Lietuvos istorijos laikotarpių. Dar XX a. pradžioje rašytas ir per daugiau kaip du dešimtmečius daug kartų pakartotinai išleistas, papildytas, koreguotas Antano Aleknos Lietuvos istorijos vadovėlis buvo gerokai senstelėjęs, todėl 1936 m. grupės istorikų parašyta ir išleista knyga visų pirma atspindėjo per du nepriklausomos Lietuvos dešimtmečius įvykusį lūžį - profesionalios lietuvių istorikų mokyklos formavimąsi. Knygos autoriai - keturi jaunesnės kartos Lietuvos istorikai (Juozas Jakštas, Zenonas Ivinskis, Adolfas Šapoka, Paulius Šležas) ir vienas vyresnis diplomatas, 1918 m. Vasario 16 d. Nepriklausomybės Akto signataras Petras Klimas, aprašęs naujausią Lietuvos istorijos laikotarpį. Prie galutinės knygos versijos prisidėjo Lietuvos kariuomenės štabo karo topografijos skyriuje dirbęs karo topografas ir kartografas Ričardas Pesys, o koregavo kalbotyrininko išsilavinimą turėjęs archeologas Jonas Puzinas ir ypač kalbininkas pedagogas Leonas Kuodys.

Adolfas Šapoka atliko sudėtingiausią viso tomo redagavimo darbą, todėl jo pavardė papuošė titulinį knygos lapą, o tai savo ruožtu vėliau lėmė jos populiarų (nors ir ne visai tikslų) „Šapokos istorijos" pavadinimą. Verta paminėti, kad trys pirmieji iš keturių jaunųjų istorikų buvo, kaip tuomet buvo sakoma, gilinę studijas, studijavę ir stažavęsi (o Ivinskis ir Jakštas netgi pirmąsias disertacijas parašę) užsienio universitetuose - Berlyne ir Vienoje (Jakštas), Miunchene ir Berlyne (Ivinskis), Prahoje ir Stokholme (Šapoka). Tai neabejotinai formavo jų istoriografinę patirtį ir supratimą, kaip turėtų atrodyti platesnės teminės ir chronologinės apimties akademinis tekstas.

Tai, kad ši karta turėjo nemažai sintetinių ambicijų ir poreikį savo žiniomis dalintis su besidominčia visuomene, rodo Šležo ir Šapokos redaguoti straipsnių rinkiniai, skirti didžiųjų kunigaikščių Vytauto ir Jogailos gyvenimui bei veiklai, kurie buvo išleisti vos keleri metai prieš „Lietuvos istoriją".

Nors ministerija užsakė vadovėlį gimnazijai ir „Lietuvos istorijos" autoriams teko prisitaikyti prie mokyklinės programos reikalavimų, vis dėlto akivaizdi platesnei visuomenei skirtos Lietuvos istorijos stoka autorius paskatino šį užsakymą ir potencialių skaitytojų ratą išplėsti. Solidi 704 (XVI + 688 p.) p. knyga išoriškai nepriminė standartinio mokyklinio vadovėlio. Lietuvos istoriografijos požiūriu originali buvo ir iliustracijų parinkimo koncepcija - nuspręsta panaudoti istorinius atvaizdus, išimtį darant tik, sudarytojo žodžiais tariant, „meniškosios vertės" turintiems vėlesnių laikų paveikslams, kaip antai vienintelei spalvotai Jano Mateikos Žalgirio mūšio reprodukcijai. Faksimilės, fotografijos, žemėlapiai, paveikslai, istorinių dokumentų pavyzdžiai ir kita vaizdinė medžiaga, kurios buvo daugiau nei 200 vienetų, leido vienam iš recenzentų, tuo metu irgi jaunam istorikui Konstantinui Avižoniui teigti, kad „visą knygą nepaprastai puošia daugybė iliustracijų". Tenka pabrėžti, kad kalbama apie istorinę knygą, kuri pasirodė prieš aštuoniasdešimt metų.

Istoriografijos raidos požiūriu Šapokos redaguota „Lietuvos istorija" buvo tarpukario Lietuvos istorijos mokslo pasiekimus ir standartus atliepiantis veikalas, turėjęs neabejotinai didelę nišą to meto knygų leidybos rinkoje. Tačiau kaip rodo istoriografijos patirtis, apibendrinamosios sintezės yra bene trumpalaikiškiausias istorikų darbo vaisius. Dar viena nauja istorikų karta, dar viena nauja leidybos iniciatyva, nauji mokslininkų atradimai, pagaliau rašytojų ir skaitytojų skonio pokyčiai lemia vis naujus veikalus, kurie iš pradžių papildo, bet po to laipsniškai ir negrįžtamai užgožia ankstesniuosius. Nėra abejonių, kad taip ir būtų nutikę su „Šapokos istorija" (gana aštrios diskusijos dėl turinio prasidėjo iškart po jos pasirodymo), jei Lietuva, o kartu su ja ir istorijos mokslas, būtų galėję toliau gyventi laisvai. Ši „Istorija" veikiausiai būtų minima kaip svarbus etapas Lietuvos istorikų kūryboje, kaip bandymas po ilgos pertraukos ir laukimo sukurti nuoseklų šalies istorijos vaizdą, palaipsniui netenkantis savo aktualumo atsiveriant naujiems istorijos tyrimo ir rašymo horizontams. Tačiau karas ir sovietinė okupacija viską pakeitė. Prasidėjo naujas knygos gyvenimas, pavertęs šią istorikų knygą legenda...

Neseniai išleista ir palyginti gerai prieinama, tačiau svarbiausia -Lietuvos politinę tradiciją menanti ir ilgalaikę nepriklausomybės idėją deklaruojanti „Lietuvos istorija" buvo stiprus intelektualinis pasipriešinimo ir laisvės kovų simbolis. Knyga iš Lietuvos istorijos vadovėlio tapo „Lietuvos istorija", o jos skaityklomis - partizanų bunkeriai, konspiraciniai butai, studentų rateliai. Netrukus knyga pradėta platinti: išeivijoje 1950 m. - pirmas pakartotinis leidimas (1981 m. antras), sovietinėje Lietuvoje - mėgėjiškos spausdintos kopijos ar ranka padaryti išrašai. Turėti ir skaityti, tiražuoti ir perduoti „Šapokos istoriją" vienu metu buvo ir įsivaizduojama galimybė aprėpti visą Lietuvos praeitį, ir nedidelis asmeninės rezistencijos aktas dabartyje.

Prasidėjęs Atgimimas - dar vienas knygos gyvavimo laikotarpis. 1988-1990 m. „Šapokos istorija" pasiekė savo aukščiausią sklaidos tašką - fotografuotiniu būdu kelis kartus daugiatūkstantiniais tiražais vėl išleistąjį turėjo patenkinti autentiško požiūrio į savąją istoriją lūkesčius ir įveikti atotrūkį tarp nepriklausomos ir dar tik laisvėjančios Lietuvos atminties tradicijų, kurias skyrė sovietinis penkiasdešimtmetis. Dėl šio tęstinumo siekio knyga atsirado privačių bibliotekų lentynose ir sąvoką „Šapokos istorija" įtvirtino žmonių atmintyje.

Kiekvienu XX a. laikotarpiu „Šapokos istorija" reiškė ir simbolizavo vis kitą dalyką: tarpukariu - istorijos mokslo pažangą ir litua¬nistinės mokymo tradicijos formavimą, kovų už laisvę metu - idėjinės kovos ginklą, sovietmečiu - atmintį apie uždraustą laisvą žodį apie Lietuvą ir jos istoriją, atgavus nepriklausomybę - prisilietimą prie tolstančios, bet politiškai aktualios Pirmosios Respublikos praeities. Šiandien apie Lietuvos istoriją žinome daug daugiau nei tarpukariu, istorija tapo nepalyginti įvairesnė teminiu požiūriu, neišvengiamai keičiasi ir įvykių bei reiškinių vertinimas. XXI a. pradžioje pasaulyje ir Lietuvoje istorija tiesiog pasakojama ir rašoma kitaip, nei tai buvo daroma XX a. pirmojoje pusėje. Istorikams tenka susitaikyti,  kad jų knygos pamažu nugula tolimesniuose bibliotekų fonduose, jas pakeičia tyrimus pratęsiančių naujos kartos kolegų darbai. Tačiau yra knygų, kurios, nors ir netekusios mokslinio bei pažintinio aktualumo, išlieka paminklais - istorijos mokslo ir šalies istorijos. Viena tokių išskirtinių legendinių knygų ir yra Adolfo Šapokos redaguota „Lietuvos istorija".


Prof. Rimvydas PETRAUSKAS, Vilniaus universitetas