Lietuvos archeologijos istorija iki 1945

Pirmą kartą Lietuvoje vienoje knygoje "Lietuvos archeologijos istorija iki 1945" aptariama Lietuvos archeologijos istorija nuo šio mokslo ištakų iki antrosios sovietinės okupacijos 1944 m. Į archeologijos mokslo laimėjimus čia pažvelgta per konkrečių žmonių bei institucijų darbus, juos vertinant istoriškai.

Knygoje "Lietuvos archeologijos istorija iki 1945" nuosekliai parodyta archeologijos mokslo raida nuo pavienių radinių rinkimo iki Lietuvos tautinės archeologijos mokyklos susiformavimo. Lietuvos archeologijos raida joje siejama su kaimyninių kraštų šio mokslo laimėjimais.

Knyga iliustruota autentiškomis, epochą atspindinčiomis iliustracijomis, turi asmenvardžių ir vietovardžių rodykles. Ji skirta visiems studijuojantiems senąją Lietuvos istoriją, besidomintiems jos tyrinėjimais ir tyrinėtojais.

ĮVADAS

Dabartinis mūsų pažinimas remiasi praėjusių kartų sukaupta patirtimi. Milijardai žmonių gyveno ir kūrė iki mūsų dienų. Tai, kas nenugrimzdo į istorijos užmarštį, ' įvairiais keliais ir būdais pasiekė šiandieną. Archeologija, kaip mokslas, bando atskleisti šią praeitį vienu aspektu - pagal žmonių paliktus materialinės kultūros reliktus, kurie aprašyti tūkstančiuose knygų bei straipsnių, išsibarsčiusių po įvairių laikų leidinius, dešimtyse tūkstančių rankraščių, nusėdusių įvairiuose archyvuose, šimtuose tūkstančių radinių, nugulusių muziejų fonduose bei rinkinių. Tai milžiniškas informacijos kiekis, kurį visą aprėpti mes vargiai ar kada sugebėsime. Čia ją pabandysime apžvelgti tik vienu - mokslo istorijos - aspektu. Ir tai ne visą laikotarpį, o tik pirmąją jo dalį.

Pažinimas niekuomet nesibaigia ir nesustoja. Tai, kas šiandien atrodo naujiena, rytoj jau bus pasenę, o poryt galbūt kels tik lengvą šypseną. Lygiai tas pats buvo praeityje ir atsitiko su praeities pažinimu. Turėjo praeiti šimtmečiai ar net tūkstantmečiai, kad žmonės suvoktų, jog ignoruodami istoriją jie taip pat kažką ir praranda. Jau romėnai tai suvokė, šią išmintį apibendrinę posakyje „Žmonės, nežinantys istorijos, visuomet lieka vaikai". Vėliau istorijos pažinimas plėtėsi, kol pasiekė dabartinį lygį. Lygia greta vystėsi ir istorijos dalis - archeologijos mokslas, įvairiu laiku skirtingai buvo suprantamas ir pats šio mokslo turinys. Vis dėlto archeologija visuomet buvo labai savarankiška istorijos mokslo dalis, skirtingai nuo pagalbinių jos disciplinų, kaip, pavyzdžiui, numizmatika ar heraldika. Dėl to kaltas pirmiausia labai ilgas istorijos laikotarpis, nušviečiamas tik archeologijos mokslo duomenų. Pasaulio istorijoje jis apima 99,8 proc. visos žmonijos istorijos, Europos istorijoje - 99 proc, Lietuvos istorijoje - 90 proc. Kaip buvo atkuriamos devynios dešimtosios mūsų krašto istorijos, ir bandoma atsakyti šioje knygoje. Jos pabaiga nesiekia mūsų dienų. Lietuvos archeologijos istorija čia užbaigiama 1944 m., t. y. ties archeologijos mokslo tarybinio laikotarpio pradžia. Pirmieji tarybinio laikotarpio metai (1940 m. birželis -1941 m. birželis) nespėjo ko nors rimčiau pakeisti Lietuvos archeologijoje. Iki pat 1944 m. iš esmės buvo tęsiami Lietuvos Respublikos laikais pradėti darbai, nors ir sunkiais, dažnai besikeičiančiais laikais. Jų liudininkas yra vienas šios knygos autorių. Šia prasme net ir 50 metų senumo įvykiai priartėja prie mūsų dienų. Aprėpti labai platų ir turtingą tarybinį Lietuvos archeologijos laikotarpį atsisakyta pirmiausia dėl paties šio proceso neužbaigtumo. Tai gyvų liudininkų, iki mūsų dienų besitęsiančios istorijos laikotarpis, kuriam, matyt, tikslinga taikyti laiko suvokimą. Jį galima ir reikia pažinti per konkrečius darbus, dokumentus bei atsiminimus, tačiau kol nėra deramai suvoktas pats tarybinis Lietuvos istorijos laikotarpis, archeologijos istorija jame lieka pernelyg subjektyvi bei personalizuota. Tikrajai istorijai suvokti reikia laiko. Kaip tai pavyko padaryti su laikotarpiu iki 1945 metų, palikime spręsti kitiems.

Archeologija, kaip mokslas, daugeliu atvejų neatsiejama ne tik nuo bendro istorinio proceso, bet ir nuo konkrečių šį mokslą kūrusių žmonių biografijų bei darbų. Visa tai aprėpti nėra šios knygos tikslas. Pasitenkinta nušviesti tik senesnės ir paprastesnės archeologijos mokslo traktuotės laikytasi ilgiau. Tai „istorijos mokslo šaka, tirianti žmonijos praeitį iš daiktinių paminklų - materialinės kultūros liekanų, užsikonservavusių žemėje"9. Rekonstrukcinio momento, kaip matome, čia nėra. Vėlesnis enciklopedinis lietuviškasis archeologijos apibrėžimas dar trumpesnis: „Mokslas, tiriantis žmonijos praeitį iš materialinės kultūros liekanų". Labai panašų apibrėžimą sutinkame ir moderniuose užsienio žodynuose". Kalbant apie Lietuvos archeologiją iki XX a. vidurio, toks archeologijos apibrėžimas visiškai patenkina. Tuometinė archeologija pirmiausia siekė išsiaiškinti, kokia buvo ta Lietuvos praeitis. Rekonstrukcinis elementas buvo panaudotas vėliau, susikaupus didesniam šaltinių kiekiui, ir tai daugiau būdinga marksizmui, kurio poveikio aptariamu laikotarpiu Lietuvos archeologija nejautė. Tad toliau bus laikomasi šio seno ir kartu dabartinio archeologijos, kaip mokslo apie praeitį, pagal materialinės kultūros liekanas apibrėžimo vertinant jos praeities laimėjimus iš dabarties pozicijų.