Lietuvos archeologija 49

Šiame Lietuvos archeologijos tome skaitytojai supažindinami su bronzos amžiaus Vilniaus miesto archeologijos ir Rytų Baltijos regiono piliakalnių tyrimais.

Straipsniai apie bronzos amžių įpina Lietuvą į europinį kontekstą: pateikiama duomenų apie šio laikotarpio bendruomenių ryšius ir bandoma suvokti, kodėl archeologinių objektų randama už tūkstančių kilometrų nutolusiuose regionuose. Skaitytojai taip pat sužinos apie šiandien ežeruose ir upėse gausiai randamų gėlavandenių midijų naudojimą ir vartojimą prieš tūkstančius metų.

Vilniaus archeologija praturtėjo, visiškai kitaip analizuojant ir interpretuojant XIV–XV a. puodžiaus dirbtuvėje Subačiaus gatvėje rastą keramiką. IT metodai buitinės keramikos tyrimuose atskleidė jų potencialą kuo tikslesniam formų atkūrimui, paskirties nustatymui, technologijai ir datavimui.

Skaitytojai supažindinami ir su vadinamojo Vokiečių miesto teritorijos – katalikiškosios miesto dalies, pradėjusios formuotis prieš 1387 m. krikštą – tyrimais. Straipsnyje keliamas klausimas, koks buvo ankstyviausio žmonių kūrimosi šioje dalyje pobūdis, kokia veikla jie užsiėmė, ir ką nutyli rašytiniai šaltiniai, ypač XIV a. pabaigoje – XV a. pirmoje pusėje.

Leidinyje rašoma apie naujausius piliakalnių, išsidėsčiusių palei Dauguvą, tyrimus, atveriančius įdomių perspektyvų ateičiai.

Pirmą kartą leidinio istorijoje publikuojami iš lotynų kalbos išversti Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus (g. 1595) traktato „Pagonių dievai“ (Dii gentium) I–IV skyriai ir pateikiama archeologinė šio vertimo kontekstualizacija. Tai puikus tarpkryptinio bendradarbiavimo humanitarikos srityje pavyzdys, įrodantis, kiek vėlyvieji rašytiniai šaltiniai gali padėti suprasti ir interpretuoti archeologinę medžiagą.

Diskusiniame tekste samprotaujama apie pastarajame dešimtmetyje archeologijos moksle įsisiūbavusią DNR tyrimų bangą. Aptariamas DNR naudojimas biologinei lyčiai nustatyti ir siūloma susimąstyti apie nebinarinės lyties tapatybę, taip pat neheteronormatyvų seksualumą praeities bendruomenėse.

Leidinys baigiamas pamąstymu apie subjektyvų dailės tyrinėtojų ir menininkų santykį su archeologijos mokslu. Klausiama, kaip archeologija yra suvokiama ar įsivaizduojama čia ir dabar mūsų pačių, stebinčių, sekančių, vertinančių archeologijos disciplinos raidą ir jos veiklos bei tyrimų rezultatų recepciją.