Lietuvos archeologija 44

44-ajame „Lietuvos archeologijos“ tome – įvairios tematikos, laikotarpį nuo neolito iki naujųjų laikų apimantys straipsniai. G. Piličiauskas, R. Skipitytė ir C. Heron apibendrina ant neolito – ankstyvojo bronzos amžiaus keramikos išlikusių maisto likučių bendrųjų mėginių izotopinių tyrimų rezultatus, pateikdami naujų argumentų diskusijose dėl gamybinio ūkio įsivyravimo Lietuvoje laiko ir modelio. M. Olli ir M. A. Roxburgh aptaria Estijos ir Šiaurės Latvijos tarand kapinynų arealo Romėniškojo laikotarpio apskritas seges – jų tipologiją ir chronologiją, stilistiką, technologinius bruožus, metalų sudėtį, kelius, kuriais regioną pasiekė šių papuošalų gamybos idėjos. L. Kurila diskutuoja apie Lietuvos piliakalniuose stovėjusių pilių sąšauką ugnies ir dūmų signalais galimybes, įvertina tokios komunikacijos teorines galimybes, jai būtinas sąlygas ir papildomus išteklius, palygindamas kelis skirtingus regionus bei kovų su Ordinu meto ir Tautų kraustymosi laikotarpio situaciją. E. Svetikas grįžta prie jau prieš 40 metų Obelių kapinyne tyrinėtos struktūros – laužavietės ir joje aptiktų kapų bei radinių, pateikdamas išsamią publikaciją ir kai kurias įžvalgas apie šios struktūros susiformavimą. D. Tetereva, G. Motuzaitė Matuzevičiūtė ir P. Blaževičius pristato XVI–XVII a. Vilniaus kultūriniuose sluoksniuose surinktų žuvų žvynų tyrimą, kurio metu nustatytos pagrindinės miestiečių ir Valdovų rūmuose vartotų žuvų rūšys, dydis ir amžius.