Muzikos genotipo teorinis modelis (I ir II tomai)

Šį nedalomą dvitomį sudaro dvi knygos:

    Muzikos genotipo teorinis modelis (I knyga
    Lietuvių muzikos kultūros raida (1970–2020) genotipo požiūriu: nuo deformacijos iki naujų fenomenų (II knyga)

Tai trejus metus rengtas mokslininkės tyrimas, kuriame pristatoma autorinė muzikos genotipo teorija ir ja grįsta pastarųjų penkių dešimtmečių lietuvių muzikos plėtotė.

Kaip pirmosios monografijos „Muzikos genotipo teorinis modelis“ (I knyga, 221 p.) įvade rašo autorė, paskatą tirti muzikos žanro reiškinius tapo „šiuolaikybės garsų meno būklė, kuriai atspindėti neužtenka kalbėti apie atskirus fragmentuotus jos parametrus. Jaučiamus „seisminius smūgius“ į patį muzikos meno fundamentą sugeria ir universalūs, ilgametės tradicijos patikrinti menotyros fenomenai.“ Profesorės teigimu, žanro fenomenas šiandien gyvuoja dvejopu statusu – viena vertus, kaip istorijos atmintin pasitraukusi kategorija, kita vertus, naujai atgimstantis šiuolaikinės muzikos scenos procesams aktualizuoti. Atlikusi istorinių ir dabarties teorinių koncepcijų tyrimus ir kritinę peržvalgą, autorė užsibrėžė suformuoti muzikos genotipo teorinį modelį. Kaip tyrimų rezultatas monografijoje „Muzikos genotipo teorinis modelis“ išryškintos muzikos genotipo kaičių statusų sistemos (senosios tradicijos monožanras, poližanras, „laisvasis“ žanras ir naujosios tradicijos monožanras).

Antrojoje monografijoje „Lietuvių muzikos kultūros raida (1970–2020) genotipo požiūriu: nuo deformacijos iki naujų fenomenų“ (II knyga, 447 p.) siekta kompleksiškai ištirti XX a. 8 deš.–XXI a. pirmųjų dešimtmečių Lietuvos profesionaliosios muzikos raidą, siūlant naują teorinę prieigą, specifinį požiūrį ir kompleksinius tyrimo metodus. Autorė siekė į lietuvių kompozitorių kūrybą pažvelgti nekonvencionalios tipologijos požiūriu, atskleisti muzikos modernėjimo procesus ir tyrimo rezultatais paliudyti nacionalinės muzikos kultūros tapatybę. Pasirinktas analitinis diskursas leido Lietuvos muzikoje vykstančius procesus vertinti kaip sisteminę slinktį nuo tradicinių muzikos žanrų deformacijos ir jų sąveikų, per išplitusį „laisvųjų genotipų“ kūrybos lauką dėsningai artėjant prie naujosios makrosistemos genotipų (hepeningo, akcijos, instaliacijos, audiovizualinio meno, jų miksų ir pan.), ir tai nuo 9 deš. pabaigos įsigalėjo jaunosios kompozitorių kartos mene.

Gražina Daunoravičienė (g. 1955) – humanitarinių mokslų daktarė (1990), nuo 2008 m. habilituota, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorė, Lietuvos mokslo tarybos narė, Humanitarinių ir socialinių mokslų komiteto narė (2008–2013). Nuo 1979 m. dėsto LMTA, 1998–2003 m. – Muzikos teorijos katedros vedėja. Stažavosi Maskvos valstybinėje P. Čaikovskio konservatorijoje (Rusija), Zalcburgo Mozarteume (Austrija). Apdovanota Saksonijos žemių kultūros ir mokslo ministerijos stipendija moksliniam darbui Vokietijoje, gavo DAAD stipendiją, buvo pakviesta į Oksfordo universitetą pagal programą „Oxford Colleges Hospitality“. Skaitė pranešimų ir publikavo darbų Lietuvoje, Latvijoje, Lenkijoje, Estijoje, Vokietijoje, Rusijoje, Didžiojoje Britanijoje, Belgijoje, Šveicarijoje, Slovėnijoje, Čekijoje, Serbijoje, Suomijoje, JAV, Kinijoje, Austrijoje, Italijoje ir kt. Iki šiol buvo išleidusi keturias sudarytas monografijas (2002, 2007, 2013, 2019) ir mokslo monografiją „Lietuvių muzikos modernistinės tapatybės žvalgymas“ (2016), už šią jai paskirta prof. V. Landsbergio fondo premija. Muzikologė apdovanota ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžiumi, taip pat Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premija. Įsteigė ir 20 metų rengė tęstinį mokslo žurnalą „Lietuvos muzikologija“, rengia ir leidžia 5 tomų studijų vadovą „Muzikos kalba“ (1–2 tomai išleisti 2003 ir 2006). Moksliniai interesai: muzikos žanro ir muzikos formos problematika, istoriniai kompozicinių technikų modeliai, XX a. lietuvių muzikos kompozicinės tendencijos.