Remdamasi archeologijos, etnografijos, tautosakos ir kt. duomenimis, autorė knygoje "Lietuvių liaudies kosmologija" pasakoja, kaip lietuviai aiškino Visatos ir dangaus šviesulių kilmę, kaip juos garbino ir kaip jų simboliais puošė statinius, baldus, darbo įrankius ir kt.
TURINYS
TURINYS
Įvadas / 5
Visatos ir jos senovinis modelis / 14
Saulė - dangaus šeimininkė / 24
Saulės kelionių mitai ir saulės žirgai / 32
Saulė ir šventės / 40
Mėnulis -nakties žibintas / 46
Mėnulio vaizdų aiškinimas / 54
Mėnulio frazės / 59
Saulės ir mėnulio užtemimai / 74
Planetos / 79
Žvaigždės ir žvaigždynai / 87
Zodiakas / 88
Sietynas / 90
Šienpjoviai / 83
Didieji ir Mažieji Grįžulo Ratai / 94
Paukščių takas / 98
Šiaurinė žvaigždė / 100
Kiti žvaigždynai ir žvaigždės / 101
Meteorai / 108
Kometos / 110
Aušra / 112
Šiaurės pašvaistė / 11
Dangaus šviesulių šeimyna / 117
Dangaus šviesuliai tautosakoje ir dailėje / 128
Baigiamasis žodis / 156
IŠTRAUKA
Saulės ir mėnulio užtemimai
Žmonija jau senų senovėje pastebėjo, kad kai kada saulė ir mėnulis užtemsta. Senovės žmogus, nesuprasdamas ir šio, ir kitų gamtos reiškinių, jiems priskyrė antgamtinę reikšmę, apipynė tikėjimais ir sakmėmis. Nuo seno žmones ypač stebino saulės ir mėnulio užtemimai. Apie tai sukurta daug tikėjimų, kuriuose sakoma, kad saulę ar mėnulį pagrobianti ar užpuolanti kažkokia antgamtinė pabaisa, užlekianti ant mėnulio, saulės ir pan. Pratkūnų kaime (Zarasų raj.) išliko tikėjimas, kad užtemus mėnuliui jo dalį pasiimąs Dievas. Kad jį susigrąžintų, žmonės melsdavosi tokiais žodžiais: "Dieve švenčiausias, grąžinki žemei mūsų jaunikaitį, neleiski žūti mums tamsybėj". Po to mėnulis vėl pradėdavęs šviesti. Be to, buvo manoma, jog užtemstąs mėnulis todėl, kad apsiliejąs krauju ir pranašaująs pasaulio pabaigą. Apskritai saulės ir mėnulio užtemimą žmonės suprato kaip Dievo įspėjimą apie artėjantį marą, badą, karą. Kitos sakmės sako, kad Mėnulis ir Saulė užtemsta, kai bučiuojasi. Kad nematytų jų duktė Žemė, jie prisidengia skara ar marška. Be to, manyta, kad Saulė užtemsta tada, kai jai aptemsta akys.
Apskritai saulės ir mėnulio užtemimas ne tik mūsų, bet ir kituose kraštuose buvo laikomas nepaprastai baisiu įvykiu.
Lietuvių manymu, dangaus šviesuliai užtemsta, kai juos užpuola sukėlusios maištą piktosios dvasios, kad saulė užtemsta tada, kai velnias ją pridengiąs arba užkišąs uodegą tarp Saulės ir Žemės (Žeimelis). Apie Krosną (Lazdijų raj.) sakoma, kad per saulės užtemimą Didžioji ragana apsiverčianti ant kito šono miegoti ir skvernu uždengianti saulę, arba ją uždengianti šluota ragana, lekianti iš raganų sueigos (Gražiškiai, Kupiškio raj.), arba raganos užtemdančios mėnulį badydamos abiem galais nudeginta balana, nuo ko jis apsipiląs krauju.
