Lietuvių išminties knyga

Ši "Lietuvių išminties knyga" yra Lietuvos etnokultūrinio judėjimo pradininko, etnologo, folkloristo, religijotyrininko, iškiliausio senojo baltų tikėjimo puoselėtojo, Lietuvos Romuvos Krivio Jono Jauniaus Trinkūno (1939–2014) paskutinis pamokymas prieš iškeliaujant į Dausas.

Palydėkit mane giedodami,
Nelydėkit raudodami;
Lai eina mano dvaselė,
Pas Dievulį giedodama.

Tai savotiškas Krivio Jauniaus testamentas ateities kartoms toliau plėtoti ir gilinti tautos išmintį. Knygoje pirmą kartą iš didelio lietuvių pasakojamosios tautosakos lobyno atrinkti ypatingo pobūdžio tekstai, kuriems būdingos filosofijos gelmės, išmintis, pasaulio paslapčių atskleidimas. Ypač vertinga ir tai, kad kiekvienas toks tekstas pateikiamas autentiška tarme.

TAIP PAT SKAITYKITE - "Anapus pagonybės ir šiandienos"

ĮŽANGA

Šią knygą sumanė ir sudarė Jonas Trinkūnas, dvasinis senojo baltų tikėjimo bendrijos Romuvos vadovas Krivis Jaunius. Tai ypač jautraus tautosakos žinovo, ilgamečio garsios folklorinės apeiginės grupės „Kūlgrindos" vadovo, tautosakos rinkėjo ilgus metus puoselėta ir įgyvendinta svajonė. Ilgus metus jis rinko iš gausybės pasakojamosios tautosakos šaltinių sakmes, pasakas, padavimus, istorijas, kuriose ypač ryškiai atsiskleidžia mūsų tautos požiūris į pasaulį, mąstymo būdas, kitaip sakant, rinko kūrinius, analogiškus indų puranoms, dzeno koanams, budistų džatakoms bei kitiems įvairių kraštų filosofinio pobūdžio kūriniams, kuriais ne vienas išsilavinęs lietuvis žavėdavosi.

Jonas Trinkūnas jau seniai įsitikino, kad mūsų tautosakos lobyne slypi ne mažiau iškalbingi ir saviti išminties perlai, tautos genijaus deimantai, tik juos reikia atrasti tarp gausių įvairiausio turinio tautosakos rinkinių puslapių. Ilgus metus juos rinko, kol susidarė ši knyga. Joje ne tik autentiški tarmiški tekstai, liudijantys, kad išminčių būta visose mūsų gentyse ir kiltyse, bet ir paaiškinimai bei apmąstymai, papildantys ne visada šių laikų žmogui besuprantamą iš senovės mus pasiekusį žodį ar vaizdinį bei mitologinio pobūdžio reiškinį.

J. Trinkūnui teko nelengva užduotis atrinkti išminties grynuolius iš įvairių istorinių laikotarpių užrašytų pasakojimų. Visgi daugeliu atvejų jam pavyko aptikti iš amžių glūdumos mus pasiekusį senovės žynių išmąstytą ir vaizdžiai perteiktą savitą pasaulio sampratą. Žinoma, kad po krikščionybės įvedimo žyniai kartais virsdavo klajojančiais elgetomis. Žmonės tokius išmintingus klajūnus dažnai vaizduoja kaip Dievą Senelį ar kitokio pavidalo ikikrikščioniškos pasaulėžiūros saugotojus.

Knygoje mūsų tautos mąstysenos savitumas atsiskleidžia gana vaizdžiai. Pasakojama apie tai, kaip buvo sukurtas pasaulis, kaip atsirado gyvastis, kaip buvo sutvertas žmogus. Įdomu, kad sakmėse iškyla ne vienas, o du kūrėjai, kai kada vadinami broliais Dievu ir Velniu ar Vėlinu. Ir tai išties savita mūsų tautai būdinga samprata apie dvi priešybes, kurios ne tik sąveikauja, bet ir sukuria darną pasaulyje, o ne kovoja kaip antagonistai. Kaip ir kitos priešybės, jos nenaikina viena kitos, o sukuria pusiausvyrą tarsi kiniška Jin ir Jang pora. Įdomu, kad tokia samprata prasiveržia pro šešetą šimtmečių diegtą kitokį, biblišką mokymą esą pasaulį per šešetą dienų sukūręs tik Dievas. Panaši dviejų galių sąveika atsiskleidžia ir istorijose apie Perkūno bei Velnio santykius.

Ypač reikšmingas J. Trinkūno rinkinio skyrius, kuriame pateikiamos gana gausios sakmės ir padavimai, atskleidžiantys Senosios Europos klodą, kai svarbiausios dieviškosios galios buvo sutelktos moteriškųjų deivių, laimų ar raganų rankose. Tai labai svarbu atsižvelgiant ir į tai, kad mes, kaip manė ir Marija Gimbutienė bei filosofas Vincas Vyčinas, tikrai esame tos senosios ikiindoeuropietiškosios matristinės kultūros paveldėtojai. Tai liudija toks įstabus mitinis pasakojimas kaip „Eglė žalčių karalienė" ir išvis pasakojimai apie žalčius kaip įstabias ir išmintingas būtybes, kurios artimai bendravo su žmonėmis ir jiems padėdavo.

Si knyga yra mūsų tautos iškilios asmenybės paskutinis pamokymas prieš iškeliaujant į Dausas. Tai savotiškas Krivio Jauniaus testamentas ateities kartoms toliau plėtoti ir gilinti tautos išmintį. Ir be abejo, papildyti šią knygą naujais atradimais ir įžvalgomis.

IŠTRAUKA

Velns žmogui gerą daręs

Velns vis girdžiąs – kas tikt blogai atsitink, tuoj žmonys saką: „Ar velns čia teip ir padirbo.“

Eidams velns vieną kartą par purvyną radęs įsmukusį blogą kuiną, kad nė tas kuins savo amžių nebebūtų iš tos pelkės išėjęs, ir žmogus sunkiai tebūtų ištraukęs. O velns išvilkęs, da vandenyj čystam numazgojęs ir ant sauso kalniuko pastatęs. Ir džiovindams klausąsys tyčia: tegul, ką gi dabar tas žmogus, atradęs teip nukuoptą tą savo kuiną, kalbės?

Po valandos atein tiesiai tas žmogus, atrand ant sauso kalnelio sušlapytą savo gyvuolį ir sakąs:

– Ar velns tave ir sušlapino ant tokio sauso kalnelio!

Velns neiškentęs atsiliepęs:

– Tiek jums gerą, tiek blogą daręs, bo velns kalts, velns.

Dievas Senelis numato žmonių ateitį

Vienas žmogus ėjo namo. Priėjo kryžkelę, atsisėdo nusiminęs ant akmens ir nebežino kur eiti. Prieina prie jo kažin koks senelis ir klausia, kodėl jis taip nusiminęs.

– Kaipgi, – sako tas žmogus, – nebūsiu nusiminęs? Priėjau kryžkelę – ir nebežinau kur eiti!

– Eik su manim! Aš tau parodysiu kelią! – tarė senelis, kuris buvo Dievas.

Nuėję jie abu, užėjo pas vieną ūkininką, kuris maloniai juos priėmė, sušildė ir pavalgydino. Žmogus pamatė, kad Senelis išeidamas paėmė auksinį puodą. Paskui užėjo jie pas kitą ūkininką. Tas buvo nedoras žmogus. Jis jų ne tik nepriėmė, bet iškoliojo ir išvarė. Senelis, iš to ūkininko išeidamas, paliko jo priemenėje tą auksinį puodą.

Kitą dieną užėjo jie pas trečią ūkininką. Tas vėl buvo geras žmogus ir juos maloniai priėmė. Senelis, iš jo išeidamas, uždegė jo namus. Paskum jie sutiko gražų jaunikaitį, ir ėjo visi trys kartu. Beeidami priėjo tiltą. Senelis nustūmė tą jaunikaitį nuo tilto – ir šis prigėrė. Tada sako žmogus tam Seneliui:

– Eik kur nori! Aš su tokiais galvažudžiais nenoriu susidėti!

– Išklausyk mane. Tas auksinis puodas buvo užnuodytas, ir aš išgelbėjau gerą žmogų, o nubaudžiau nedorėlį. Po tų namų, kuriuos aš sudeginau, pamatu buvo užkastas didelis turtas. Dabar tas žmogus jį surado ir pasistatys ne tokią lūšnelę. O vaikinas, kurį upėn įstūmiau, būtų užmušęs savo tėvą.

Taip pasakęs, Senelis parodė žmogui kelią, ir jiedu išsiskyrė.

Dirbantis pilvas

Kitą kartą viens artojas dejavęs, kad jam esą sunku arti, o visi tie sunkiejie darbai – tiktai dėl to pilvo. Kad pilvo nebūtų, tai nereikėtų nė sunkiai dirbti, gultum sau žmogus, ir gana.

Šit ir atėjęs senelis, klausęs žmogaus:

– Kodėl tu pirma teip dejavai?

Tas žmogus pasisakęs, kad teip sunkiai reik vis dirbti, o vis dėl to pilvo. Senelis sakąs:

– Kad tau nereik, aš pilvą iš tavęs galiu atimti.

Senelis išėmęs iš jo pilvą, pametęs ant dirvono ir nuėjęs sau. Tas žmogus be pilvo palikęs, valgyt ir nebenorįs. Gulįs ir gulįs, atsikėlęs pavaikštinėjąs ir vėl gulįs. Teip kokias tris dienas išgulėjęs – atsibodęs begulint. Imsiąs mėgint darbą dirbti – arti, ale negal. Ką tai daryti? Gulėt atsibodo, darbo dirbti nepajiegia – silpnu. Nieko nebežinąs, svirdinėjąs tiktai, ir gana.

Po kelių dienų ateinąs vėl tas senelis pas tą žmogų ir klausiąs:

– Na, ką, ar geriaus be pilvo tau gyventi?

Tas žmogus nebeišmanąs kaip beteisintis, kaip begerintis, kad tiktai senelis jam tą pilvą atiduotų. Dabartės senelis jį nusivedęs pas jo pilvą ir parodęs, kad tas jo pilvas visą tą dirvoną išardęs, išplėšęs, ir pasakęs jam:

– Tai ne tu dirbi, bet tavo pilvas.

Dešimt sūnų ir dešimt vytelių

Tėvas turėjęs dešimt sūnų. Papjovęs dešimt vytelių, surišęs į vieną kūlelį ir davęs vienam sulaužyt. Tas lankstęs, lankstęs – nieko neįveikęs. Padavęs antram – tas tiek pat. Trečiam, ketvirtam – pavieniui ligi dešimtojo, – nė vienas nieko nepadaręs. Paskui tėvs vyteles palaidęs iš kūlio ir padavęs po vieną. Tuoj greibę katras savo vytelą, pucu pucais, trakš trakš ir sulaužę. Nu, tai tėvs vaikams ant galo teip pasakęs:– Vaikai mano, teip ir jūs po mano galvos: jei gyvenste iš vieno ir tūrėstės iš vieno, kaip tos vytelės, tai jums nieks nieko nepadarys, bet jei išsiskirstysite katras sau, tai teip būsite silpni, menki, kaip tos vytelės, po vieną kaip sulaužėt.

Apė karalių, laimę ir marškinius

Neatmenu, kokioj karalystėj buvo vienas karalius. Jis, mirtinai apsirgęs, šaukė garsingiausius gydytojus kas jį išgydys, atiduos tam pusę savo karalystės. Susirinko visoki garsingiausi galvočiai – po apžiūrėjimui karaliaus pasakė, kad negali jo išgydyt. Ale viens atsirado galvočius – sako:

– Būtų galima karalių išgydyt, ale reiktų rastie karalystėj laimingą žmogų o no jo nuvilkt marškinius ir apvilkt karalių, tai pasveiks.

Kaip tik karalius išgirdo tokią rodą, tuojaus pasiuntinius išsiuntė in karalystę ieškot laimingą žmogų. Bet negalėjo tokį niekur rastie laimingo an visko: katras turtingas, tai serga, katras sveikas, tai pavargęs, katras turtingas ir sveikas, tai pati niekai, pas ką viskas būtų gerai, tai vaikai neklauso… Ir nė jokį žmogų nerado, kad jau jam viskas būtų gerai, – kuom noris vis bėdavoja.

Vieną sykį ėjo karaliaus sūnus vėlai vakare pro vieną stubelę. Klauso – ką tai stubelėj kalba:

– Dabar, Dievui dėkui, per dieną prisidirbau gana, pasivalgiau vakarienės ir aisu gultie. Jokios bėdos neturiu – o ko man daugiau reikia?..

Nusiuntė karaliaus sūnus pasiuntinius, kad, nuvėję pas tą žmogų, nuvilktų no jo marškinius o duotų jam pinigų, kiek jis nori.

– O tuos marškinius atneškit karaliui.

Pasiuntiniai nuvėjo pas laimingą žmogų – tas žmogus teip pavargęs, kad an jo nebuvo marškinių. Ir tokiu būdu turėjo karalius mirtie.