Lietuvių darbo tradicijos ir papročiai

Žymaus lietuvių fotografo, etnografo ir kraštotyrininko Balio Buračo fotografijų knyga „Lietuvių darbo tradicijos ir papročiai“ – mūsų šalies kultūros metraštis ir duoklė Lietuvos valstybės šimtmečiui.


Balys Buračas nepaleisdamas iš rankų fotoaparato keliavo po gimtąjį kraštą daugiau nei penkiasdešimt metų. Norėdamas išsaugoti nykstančią tautinę kultūrą, jis fotografavo sutiktus žmones, jų kasdienybę ir šventes, liaudies meno ir gamtos paminklus. Jo nuotraukose išryškėja turtingas tautinės kultūros palikimas. Šios fotografijos, kuriose galima matyti ir įspūdingą piliakalnių didybę, ir tautinių juostų margumą, puošė ne vieno leidinio, laikraščio bei žurnalo viršelį.


Knygoje „Lietuvių darbo tradicijos ir papročiai“ didžiausias dėmesys skiriamas darbui, darbo papročiams bei su juo susijusioms tradicijoms. Darbas lietuvio kasdienybėje visada buvo neatsiejamas nuo ritualų, dainų ir apeigų.

Knygoje skaitytojams daugiausiai pristatomi darbo papročiai ir tradicijos iš Žemaitijos, Aukštaitijos ir Dzūkijos, nemažai informacijos Balys Buračas surinko apie kupiškėnų, šiaulėnų ir telšiškių etninę kultūrą. Kraštotyrininkas aprašė ir įamžino ne tik darbo tradicijas, bet ir laisvalaikio papročius, vaikų darbus ir žaidimus, dainas ir švenčių tradicijas. Lietuvos muziejuose ir archyvuose šiandien saugoma per 10 tūkst. Balio Buračo paliktų negatyvų. Knygai „Lietuvių darbo tradicijos ir papročiai“ buvo atrinkta 400 rečiausių ir beveik nepublikuotų nuotraukų, kurios papildo tekstą ir vaizdžiai jį iliustruoja.


Balys Buračas suprato, kad jo darbas turės išliekamąją vertę, kad tai bus kultūros ir paveldo įprasminimas ir išsaugojimas. Šioje knygoje skelbiama medžiaga turi ne tik neįkainojamos mokslinės ir dvasinės vertės. Lietuvių tautinių darbo tradicijų aprašymai ir unikalios fotografijos vaizdžiai iliustruoja pastarojo šimtmečio lietuvių gyvenimo pažangą, nepaisant sunkių išbandymų, pasaulinių karų ir okupacijų - nuo sunkaus rankų darbo ir varganos buities iki šiuolaikinių technologijų.


Lietuvių pedagogas ir kultūros metraštininkas Balys Buračas gimė 1897 m. Sidaruose, Šiaulėnių valsčiuje. Nuo pat mažens berniukas domėjosi kaimo papročiais ir lietuviškomis tradicijomis – su savo drožiniais dalyvavo pirmojoje lietuvių dailės parodoje, o pradinės mokyklos suole jau ėmė rinkti ir užrašinėti tautosaką. Kai savo drožinėtą lazdą išmainė į fotoaparatą, prasidėjo naujas Balio Buračo veiklos tarpsnis, nenutrūkęs iki pat jo mirties 1974 m. Jo surinktas tautosakos palikimas skaičiuojamas tūkstančiais užrašytų dainų, papročių, šokių ir žaidimų. Iki Antrojo pasaulinio karo etnografo foto dokumentų kolekcija sudarė 18 tūkst. negatyvų ir 36 tūkst. pozityvų, tačiau neramumų metais didelė dalis jos buvo prarasta. Balio Buračo vardas suteiktas Karmėlavos gimnazijai, jo vardu pavadinta Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijos teikiama premija.