Lietuviški žvangučiai. Pirma knyga

Pratarmė


Mielas tautieti,

Į rankas imate pirmąją knygos "Lietuviški žvangučiai" dalį. Jau pakeliui ir antroji. Tai mano kelerių metų triūso rezultatas. Išleisti tokią knygą paskatino Tėvynės ilgesys ir didi meilė savo Tėvynei Lietuvai, švenčiančiai Tūkstantmečio jubiliejų.

Šie skaitiniai - nuoširdi meilės išraiška po pasaulį išsibarsčiusiems lietuviams, jų vaikams ir vaikaičiams. Amerikoje, Kanadoje, Anglijoje, Rusijoje ir kitose pasaulio valstybėse po svetimu dangumi bręsta tūkstančiai lietuviškų atžalų, maitinamų kitų kultūrų dvasia, svetimu žodžiu, nelietuviškais papročiais. Domėjausi, kuo gyvena Vilniuje esančių "Lietuvių namų" vidurinės mokyklos bendruomenė. Džiugu, kad šioje mokykloje pedagogų pastangomis į lietuviško gyvenimo erdvę grąžinami šimtai vaikų ir jaunuolių, kurie augo ir mokslus pradėjo įvairiose pasaulio valstybėse. Iš pokalbių su mokytojais supratau, kad jiems labai reikia kuo daugiau įvairaus pobūdžio leidinių, skirtų ne tik mokiniams, bet ir jų tėvams, kad jie galėtų su Lietuvos istorija, grožiniais lietuvių autorių kūriniais supažindinti pačias mažiausias savo atžalas, dar nemokančias skaityti.

Esu mokytojas, buvęs ilgametis mokyklos direktorius. Dirbau Naujojoje Akmenėje, Vilniuje, kol sostinės Karoliniškių mikrorajono gyventojai išrinko deputatu į Lietuvos Atkuriamąjį Seimą. 1990 m. Kovo 11-ąją pasirašiau Lietuvos Nepriklausomybės Atstatymo Aktą, tapau signataru. Vėliau vėl buvau išrinktas į Seimą. Aplinkybėms susiklosčius, jau nemažai laiko gyvenu JAV, Vašingtone. Susitikimai su lietuviais, daugelį dešimtmečių išsaugojusiais lietuvybę, jų nelinksmos godos dėl vaikaičių ateities taip pat paakino mane imtis šio darbo.

Tai nėra mokymo priemonė, nėra ir vadovėlis, pavadinau šią knygą skaitiniais, kurioje iš įvairių šaltinių sukaupti mūsų kūrėjų darbai. Lietuviškas žodis, tikiuosi, paliks vaikų sielose dvasinę brydę, kuri atves juos į Lietuvą. Taip mano ir knygos rankraštį skaičiusi pedagogė Janina Matusevičienė, nemažai metų dirbusi Karaliaučiaus krašto mokyklose ir mokiusi mokinius lietuvių kalbos. Dabar ji gyvena Šveicarijoje ir moko ne tik savo anūkus, bet ir pažįstamų lietuvių vaikus lietuviškos kalbos. Pasak jos, "Lietuviški žvangučiai" - tai deramas Lietuvos Tūkstantmečio pagerbimas, Sąjūdžio 20-mečio įprasminimas.

Būtent šioms datoms ir skiriu abi knygas. Pirmoji - mažiesiems, antroji - jau paaugusiems. Svajoju ir apie trečiąją dalį, skirtą aukštesnių klasių moksleiviams ir jaunimui. Bet tai nulems laikas ir kitos aplinkybė:

Knygas leidžiu savo lėšomis, kurias sukaupiau gaudamas signataro rentą. Manau, taip elgtis turėtų kiekvienas signataras ar turtingas politikas. Bet tai jau kiekvieno sąžinės reikalas.

Daug kas paklaus, kodėl taip pavadinau skaitinių knygas? Giliai sieloje įstrigę Maironio žodžiai:



Ar giedros išaušta pavasario dienos,

Ar krinta po dalgiu žvangučiai lankos,

Ar dreba nuo šalčio apleistos rugienos, -

Mums savo tėvynė graži visados.



"Dabartiniame lietuvių kalbos žodyne" žvangutis apibūdinami taip: " <...> pievų augalas, geltonais žiedais, dėžutėje barškančiomis sėklomis, žvangutis". Maironiui, kaip ir mūsų mamoms, močiutėms, - t pievų gėlės, iki šiol išlikusios nenumelioruotuose laukuose ir pievose.

Žvangutis vartojamas ir kitomis prasmėmis. Sakoma: "Dainuoja tarsi žvangutis". Esu girdėjęs ir tokį žvangučio apibūdinimą: "Žvangutis žadina apsnūdusį, kelia iš miego snaudžiantį".

Todėl norėčiau, kad lietuviški žvangučiai aidėtų po visą pasaulį, žadintų tėvų ir jų vaikų sielas, tiesdami kelią į lietuvybės lauką. Siekis viena iš tėvų, senelių lūpų išgirsti Maironio, Bernardo Brazdžionio, kitų lietuvių kūrėjų balsai tesuardo svetimųjų erdvių rūkus, teįsismelkia į sielos gelmes ir tesubrandina tvirtą įsitikinimą: "Esu lietuvis, lietuviu ir noriu užaugti!

Knygą, kaip minėjau, skiriu Lietuvos Tūkstantmečiui. Būsiu dėkingas už kiekvieną atsiliepimą, kritišką pastebėjimą, geranorišką pasiūlymą ar papildymą.

 

Pagarbiai - Pranas TUPIKAS

Vašingtonas, 2008 m. gegužės 31