Knygoje "Lietuviai. Praeities didybė ir sunykimas" išsamiai aptariama pirmykštė Lietuva, davusi būsimajai valstybei pavadinimą, kitos rašytiniuose šaltiniuose minimos lietuvių žemės: Deltuva, Nalšia, Upytė, Šiauliai, Karšuva, Knituva, geografiniai žemaičių ir aukštaičių pavadinimai, aiškinama, kodėl lietuviai buvo pakrikštyti paskutiniai.
Kadaise buvusioje didžiulėje daugiatautėje senosios Lietuvos valstybėje gyveno labai gausi lietuvių tauta, sugebėjusi išlaikyti savo valdžioje didelę teritoriją ir būti teisinga visiems jos gyventojams. Visa tai atskleidžiama remiantis kalbos, mokslo, archeologijos, etnologijos ir antropologijos tyrimų duomenimis.
Knygoje "Lietuviai. Praeities didybė ir sunykimas" kalbama apie Liublino uniją ir paskutinį Abiejų Tautų Respublikos laikotarpį, trukdymą sukurti tautinę valstybę ir sostinės užgrobimą, Vilnijos sulenkinimą, Sovietų Sąjungos žlugimą.
Daug vietos skiriama Mažajai Lietuvai, kuri daugiau kaip septynis šimtmečius valdyta vokiečių.
Aprašomas Antrasis pasaulinis karas, pokario trėmimai į Sibirą, priverstinė kolektyvizacija, sugriovusi klestėjusią krašto ekonomiką ir nuskurdinusi kaimą, Stalijo sukurtos blogio imperijos žlugimas, Michailo Gorbačiovo pastangos ją reformuoti, viešumo ir pertvarkos idėjos, pagreitinusios jos pabaigą.
PRATARMĖ
Didinga senosios Lietuvos valstybės istorija ne vienam lietuviui atrodo tarsi svetima, nederanti su maža lietuvių tauta. Kad praeityje mūsų tauta buvo kitokia - gausi ir didinga - to tirdami svetimkalbius rašytinius šaltinius nesužinosime.
Tačiau, be rašytinių, turime dar ir kitokių šaltinių, mūsų reikalui daug patikimesnių. Tai - istorinės (diachroninės) kalbotyros, archeologijos, etnologijos ir kitų mokslo šakų duomenys, kurių piktavaliai žmonės nepajėgia paversti tendencingais ar net jų klastoti, kaip kartais daro su rašytiniais šaltiniais.
Šioje knygoje pažvelgsime į Lietuvos istoriją pro minėtų disciplinų „akinius", leidžiančius nustatyti santykį, kuris buvo praeityje tarp lietuvių tautos ir jos sukurtos valstybės, kitaip sakant, nuimsime senosios Lietuvos valstybės „svetimumo šydą". Lietuvių tautą išvysime tokią, kokia ji buvo iš tikrųjų - gausią ir didingą, pajėgusią sulaikyti totorių (mongolų) ordas, besiveržiančias į Europą.
Knygoje bus daug kalbama apie tuos tolimus laikus ir istorijos vyksmus, kurių nesiekia rašytiniai šaltiniai, bet apie kuriuos pateikia labai svarbių duomenų nurodytos disciplinos. Tuos duomenis ignoruojantys ar nepakankamai įvertinantys istorikai daro sau nemaža žalos, nes taip elgdamiesi jie netenka pagrindo po kojomis. Knygoje bus aptariama ne tik praeityje buvusi lietuvių tautos didybė, bet ir jos sunykimo priežastys. Matysime, kad mūsų laikus pasiekė tik lietuvių tautos likučiai.
Knygoje daugiausia stengtasi pateikti faktus. Kaip juos interpretuoti, dažnu atveju tesprendžia pats skaitytojas.
Autorius neretai kartoja mintis, jau pateiktas ankstesniuose savo veikaluose. Šiuokart bus stengiamasi jas kiek įmanoma patikslinti, nušlifuoti formuluotes.
Latvių kalbos žodžiai rašomi moksline (archaizuota) rašyba, kad galėtų pasinaudoti baltistai. Prūsų kalbos žodžiai pateikiami taip, kaip jie yra užfiksuoti šios kalbos paminkluose, išskyrus apibendrinamojo pobūdžio atvejus. Finų kalbų pavyzdžiuose teko išlaikyti jų pavartojimo mokslinėje literatūroje rašybą. Ji nevienodinta ir nemoderninta.
Tekste nurodomų veikalų pavadinimai sutrumpinti. Išsamūs pateikiami knygos pabaigoje (ir. Literatūra, p. 462-465).
Rašydamas šią knygą autorius jautė nuolatinę lituanistės savo žmonos Reginos ir lituanistu tampančio sūnaus Vytauto globą. Be jų sudarytų puikių darbo sąlygų ir palaikymo knyga nebūtų pasirodžiusi. Ačiū jiems! Taip pat ir dukrai Laimutei Šinkūnienei, perrašiusiai sudėtingą rankraštį kompiuteriu, pateikusiai ne vieną naudingą teksto pagerinimą ir sudariusiai išsamias knygos rodykles. Pagaliau neužmirštini lituanistai vaikaitis Mindaugas Šinkūnas ir jo žmona Eglė Zilinskaitė-Šinkūnienė, kurių mokslinė veikla visą laiką džiugino autorių, kėlė jo nuotaiką ir tuo pačiu skatino dirbti. Kad knyga išvydo dienos šviesą, autorius yra dėkingas Mokslo ir enciklopedijų leidybos centro direktoriui Rimantui Kareckui, taip pat Lietuvių kalbos instituto direktorei dr. Jolantai Zabarskaitei. Ačiū redaktorei Agotai Sriubienei ir jos darbą tęsusiai Juditai Mačiokienei už rūpestingą redagavimą, taip pat dailininkui Albertui Brogai, maketuotojui Dariui Šimkūnui, iliustracijų redaktorei Ievai Burbaitei, retušuotojai Daliai Toliušienei, žemėlapių rengėjai Laimai Gelčiūtei ir visiems, kuo nors prisidėjusiems prie teksto gerinimo ar knygos išleidimo.
