Levas lietuvių pasakose ir dainose

Jono Basanavičiaus monografija „Levas lietuvių pasakose ir dainose“ – stambi studija lietuvių folkloristikoje, parašyta entuziasto tautosakininko. Knyga apie levus (liūtus) skyla į dvi dalis. Pirmoji (iki XII skirsnio) – skirta pateikti pasakojamosios tautosakos tekstus (IV–X skirsniai). Be to, dar skelbiama lietuvių kalbos duomenų, tautodailės pavyzdžių, tautinės vaistininkystės faktų. Antrąją pusę sudaro J. Basanavičiaus atlikti tyrinėjimai, kitų tautų folkloro, mitologijos duomenys, reikalingi lyginimams, istorinės, kultūrinės įžvalgos, susijusios su nagrinėjama problema. Analizuojami tautodailės vaizdiniai ir pasakos, kuriose minimas liūtas (XII–XV skirsniai). Iš daugybės tekstų atsiskleidžia labai įvairus liūto paveikslas. Supažindinęs su Europoje gyvuojančiomis teorijomis, autorius bando jų akiratyje aiškinti lietuvių medžiagą. Lyginimui pasitelkia ne tik tekstus iš pasakų rinkinių, bet ir žinias, gautas iš žymesnių folkloristų. J. Basanavičius aptaria analizuojamų kūrinių santykį su Ezopo pasakėčiomis (XVI skirsnis). Tolesni trys skirsniai (XVII–XIX) – labiau kultūrologinio pobūdžio. Aptariama, kokią įtaką galėjo turėti žvėrynai lietuviams pažinti liūtus. XX skirsnis skirtas dainų analizei. Veikale toliau plėtojama trakų-frigų teorija. Tyrinėdamas levo paveikslą lietuvių pasakose, autorius atliko didžiulį komparatyvistinį tyrimą, išryškinantį skirtingus vaizdinių klodus – tikroviškąjį ir fantastinį. Tai – didžiulis lyginamasis lietuvių pasakų tyrinėjimas, nusidriekęs į dešimtis įvairių tautų pasakų rinkinių, palydimas gausių kultūros istorijos, meno, religijos duomenų.