Lengviausias

Kartą rašytoja augino dvi papūgas. Vienai susirgus ji taip susinervino, kad „dar čia visokios papūgos ims mirinėti“, tad išmetė tąją pro langą, lauk. Dar rašytoja laikė arklišką šunį. Sidabrinį dogą. Ji nešioja virtinę sidabrinių apyrankių. Tai jos gyvenimai. Dar augina kaktusų giraitę – ištisą Meksiką vazonėliuose. O jos stalas svečiams degtas F. G. Lorkos poezijos posmais. Autorė daug dirba, daug mokosi. Dažnai važinėja į Kosovą ir kitas jugoslavijas. Parašius ne vieną filosofijos, etikos vadovėlį, knygą vaikams (Beveik varlės, 2009, Kronta). Pirmas jos romanas „Rūko nesugadinti“ susilaukė komplimentų iš skaitytojų ir literatų.

Autorės Rasos Aškinytės stiliui būdinga elegantiška (savi)ironija ir cinizmas, juosvas humoras ir „liūdniausio džiaugsmo“ poetika, santūrus ilgesys ir (žodžių bei žmonių) žaismas. Kaip sakė poetas Donatas Petrošius, „smagu sutikti autorę, kuri į literatūrą žengtelėjo ne nuo scenos, ne iš žurnalistikos, ne iš virtuvės, o iš filosofijos. O tai reiškia – iš proto ir iš laisvės.“ Tad ir šis romanas „Lengviausias“ – lengviausias būdas atsikratyti literatūrinės apatijos.

Blanka gyvena antrame medinio namo aukšte. Į jį patekti galima tik dailiai dažytomis kopėčiomis. Blanka mano, jog tikriausiai dėl to ir nesulaukia svečių – kas gi „sutiks laipioti kopėčiomis“... Dažniausiai dienas Blanka leidžia Prancūzijoje. Ne, netikroje... Jei kas prisipažįsta Blanką mylintis, tai ji mano, jog tik dėl to, kad anas „daugiau išvis neturi ko pasakyti“. Dažniausiai Blanka užkliūva už kasdienybės rakandų ar keistų žmonių. Tokių keistų – lyg tikrų... Ir Blanka pulsuoja kitų gyvenimais – mylimųjų, geriausių draugių, kaimynių... Tarytum kitų mintyse ji ieškotų savęs. Tarytum tik kitų žvilgsniuose save atpažintų.