LDK žemės teismo sistemos formavimasis (1564-1588)

XVI a. Europoje baigiasi senieji viduramžiai. Smarkiai išsiplėtusios žinomo pasaulio ribos sparčiai keitė ir senojo kontinento veidą. XV ir XVI amžių sandūroje „netyčia" atrasta Amerika tapo stipriausios to meto jūrinės valstybės - Ispanijos - grobiu. Nuo jos neatsiliko ir mažesnioji kaimynė Portugalija, monopolizavusi jūrų kelius į Indiją ir pasakiškas prieskonių salas. Šių valstybių lenktyniavimas lėmė ir pirmąjį oficialų pasaulio „pasidalinimą", ir naujus geografinius atradimus. O po ispanų užkariavimų Centrinėje ir Pietų Amerikoje Europą užplūdo sunaikintų indėnų civilizacijų auksas.

Nuo jūrinių didžiūnų bandė neatsilikti ir kitos valstybės, Prancūzija ir Anglija. Jos nedrąsiai įsitraukė į Naujojo pasaulio dalybas. Nors iki Anglijos iškilimo dar praėjo geras šimtmetis, tačiau įžūlios piratiškos F. Drake'o akcijos ir „Nenugalimosios armados" pralaimėjimas 1588 m. jau rodo Ispanijos jūrinės galybės saulėlydžio pradžią. Panaši situacija susiklostė ir Europoje. Nors Ispanija valdė dar ir didelę Italijos bei Olandijos dalį, išsivadavimo judėjimas ir čia pranašauja ispanų hegemonijos saulėlydį. Tuo pat metu žemyno pietryčiuose grėsmingai šmėžavo Balkanuose įsitvirtinusi Turkija. Po 1526 m. iš Europos žemėlapio dingsta Vengrija ir tik po 1571 m. laimėto jūrų mūšio prie Lepanto krikščioniškoji Europa atsikvėpė kiek lengviau - otomanų pavojus lai-kinai atitolo. O toli rytuose ryškėjo naujo koloso, kažkada buvusio totoriškos Aukso ordos vasalo - Maskovijos, būsimosios Rusijos, šešėlis.

Tačiau didžiausią perversmą ir sąmyšį žmonių galvose sukėlė ne naujų žemynų atradimas, o Reformacija. Įkvėpta 1517 m. paskelbtų diskusijas sukėlusių 95 M. Lutherio tezių ji sudrebino intelektualinį gyvenimą. Viena po kitos nuo katalikybės atsimetė daugelis Europos, daugiausia šiaurės, valstybių. Išleistas iš butelio diskusijų džinas pakeitė požiūrį į pagrindinius katalikybės postulatus, Reformacija pražydo didžiule besiplečiančia įvairiaspalvių atšakų puokšte. Konfesiniai ginčai grėsė peraugti į smurto protrūkius. Ir nors kontinentinių tarpkonfesinių karų dar nebuvo, daugelio valstybių valdovai į savo religinius oponentus žiūrėjo vienodai neigiamai.

Tridento susirinkimas, įvykęs XVI a. viduryje, tik modernizavo katalikybę, bet užgniaužti Reformacijos bangų jau nepajėgė. Ir nors visi istorikai sutartinai teigia, kad jeigu Tridento nutarimai būtų buvę priimti pusę amžiaus anksčiau, jie būtų galėję užgniaužti tai, kas įvyko po 1517 m., laikas buvo negrįžtamai prarastas.

Ir vis dėlto pabandyta konfesinius ginčus spręsti pokalbiais, o ne ginklu. Po Tridento Romos popiežius ne tik vykdė bažnytines reformas, bet ir pasitelkė naują galingą intelektualinę jėgą. Tai buvo Jėzuitų ordinas, žadėjęs su oponentais kovoti mokslu. Kovai su protestantizmu ir jo intelektualiniu elitu jis pasiūlo naują švietimo sistemos modelį. Su kitatikiais kovojama ne tik prievarta, o ir kantria edukacija, sukoncentruota viduriniojo (kolegijos) ir aukštojo (jėzuitų universitetai) grandyse. Šiuo jėzuitų pasiūlytu kovos būdu XVI a. pabaigoje pasinaudojo ir LDK - 1579 m. įkurtas Vilniaus universitetas.

Lietuvos istorijoje XVI a. antroji pusė - taip pat audringas valstybės persitvarkymo tarpsnis. Pradėtos ūkinės valakų reformos tikslas buvo padidinti žemdirbystės našumą, kiek vėliau atėjo laikas reformuoti ir administracines, teismo ir savivaldos institucijas. Buvo siekiama padaryti efektyvesnę ne tik krašto gynybos organizaciją. Blėstant Gedimi-naičių dinastijai, stengtasi modernizuoti visą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vidinę struktūrą. Jau tada paaiškėjo, kad atsispirti vis stiprėjančiam agresyviam kaimynui iš Rytų bus galima tik sujungus beveik du šimtmečius tik dinastinės unijos saitais susietas Lenkiją ir LDK į glaudesnę sąjungą. O tai buvo galima padaryti tik suteikus LDK valstybės, prilygstančios Lenkijai, statusą. Tai įgyvendinti buvo įmanoma tik maksimaliai suvienodinus abiejų valstybių organizacines struktūras. Tad 1564-1566 m. vykdytos LDK karinė, administracinė, teismų ir savivaldos reformos.

Visos čia paminėtos reformos buvo tarpusavyje glaudžiai susijusios ir vienodai reikšmingos. Vis dėlto reikėtų iš jų išskirti teismo reformą. Tuo metu, kai kaimyninėje Lenkijoje bajorai jau senokai naudojosi savivaldžiu luominiu teismu, LDK bajorija tebebuvo pavaldi artimiausių valdovo bendražygių, stambiųjų didikų, arba ponų, vadovaujamiems teismams. Tuo metu, kai lietuvių bajorai su pavydu žiūrėjo į savo „brolių" lenkų ir didikų lygybę teismuose, LDK valdantysis elitas su nerimu žvelgė į augantį smulkiosios ir vidutiniosios bajorijos nepasitenkinimą, kuris grasino iš vidaus destabilizuoti valstybę. Sunkaus ir iš pradžių nesėkmingo Livonijos karo su maskvėnais pradžioje, kai valstybės dalį (Polocką ir jo apylinkes) buvo užėmęs galingas priešas, ant plauko pakibo ir pačios LDK egzistavimas. Lietuvoje nebuvo paslaptis, kuo baigėsi panašūs karai rytiniams Maskvos kaimynams - Pavolgio totorių chanatams, Ivano IV Rūsčiojo užkariautiems Livonijos karo išvakarėse.

O dabar nedraugiško Rytų kaimyno ginklai buvo nukreipti į Vakarus. Viena, be išorės pagalbos LDK nebuvo pajėgi atsispirti maskvėnų invazijai. Šį liūdną faktą įrodė dar nuo XVI a. pradžios kariauti nelabai sėkmingi gynybiniai karai su Maskva, po kurių mūsų valstybės teritorija sumažėjo trečdaliu. Lietuvos diduomenei, kurios rankose buvo valstybės vairas, teko rinktis: arba pasmerkti save vienišai, nelygiai ir labai pavojingai kovai su Maskva, arba ieškoti kitos geopolitinės alternatyvos ir išsaugoti LDK valstybingumą. Tuo metu tai buvo galima padaryti tik sudarius glaudesnę sąjungą su senu unijos partneriu - Lenkijos Karalyste. Nereikia užmiršti ir to, kad tarp pačių lenkų vyravo labai stiprus noras panaikinti pačią LDK, įtraukti ją į Lenkiją ir pavadinti Naująja Lenkija. Paskutinis gediminaitis Žygimantas Augustas net atsisakė savo tėvoninių teisių į LDK, šitaip nusileisdamas lenkų ekspansionistiniams kėslams. Faktiniams Lietuvos vadovams, susibūrusiems į Ponų Tarybą, teko sunkus uždavinys surasti kompromisą, kuris padėtų sutelkti visą valdančią bajorų „tautą" sunkių išbandymų akivaizdoje, sulyginti visų bajorijos grupių pilietines teises ir apginti pačios LDK egzistavimą. Kaip padaryti, kad bajorai, susirinkę į karo stovyklą (kaip buvo atsitikę prie Vitebsko 1562 m.), ne diskutuotų apie savo pilietines teises ar uniją su Lenkija, o galvotų apie kovą su priešu?

Atrodo, kad šią dilemą LDK elitas išsprendė sėkmingai. Naujojo tipo savivaldaus pavietų žemės teismo modelio, išoriškai panašaus į lenkiškąjį, sukūrimas kartu su kitomis svarbiomis reformomis (pavyzdžiui, seimelių įkūrimas) pašalino vidinę valdančiojo luomo įtampą. Vieni gavo formalią lygybę, kiti užsitikrino paramą sprendžiant valstybės gynybos (karinės ir politinės) klausimus. Liublino uniją Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė sutiko garbingai, būdama, anot vieno tų įvykių liudininko, „deramai sutvarkyta valstybe". Žinia, ši unija neišsaugojo mūsų valstybingumo, tačiau jo žlugimą atitolino daugiau nei dviem šimtams metų.

Ši knyga nėra apie karą, tačiau joje atskleidžiamos mūsų protėvių pastangos išlaviruoti audringoje XVI a. antrosios pusės Europos politikos jūroje ir išsaugoti Lietuvos valstybę. Vidinės LDK reformos taip pat buvo svarbi tokių pastangų išraiška. XVI a. septintojo dešimtmečio įvykių LDK reikšmė lygintina su šių dienų Lietuvoje vykstančiomis reformomis, kurių tikslas - sugrįžti į Europos tautų šeimą.

Pavietų žemės teismo sistemos sukūrimas buvo ne tik išorinis LDK modernizavimo požymis. Juo užsibaigė ir pats bajorijos formavimosi procesas, trukęs nuo pat Lietuvos valstybės susikūrimo. Bajorai, neturintys teisės teistis pavietų teismuose, automatiškai iškrito iš šio luomo, tapo tarsi „antrarūšiais", nes galėjo teistis tik ponų ar valstybinių dvarų teismuose. Jie jau neturėjo teisės dalyvauti politiniame valstybės gyvenime.

Norėtųsi padėkoti visiems, tiesiogiai ar netiesiogiai padėjusiems rengti šią knygą. Be gausių bendradarbių ir kolegų, kurių čia visų ir neišvardysi, pirmiausia būtina padėkoti prof. A. Tylai, doc. J. Kiaupienei, doc. E. Rimšai, profesoriams I. Lukšaitei ir Z. Kiaupai, doc. A. Duboniui, hum. m. dr. A. Baliuliui ir daugeliui kitų Lietuvos kolegų. Reikėtų taip pat tarti nuoširdų ačiū ir varšuviečiams prof. A. Zakrzewskiui bei dr. B. Makauskui, minskiečiams hum. m. dr. M. Spiridonovui ir A. Rada-manui, kijeviečiams hum. m. dr. V. Poliščiukui ir K. Kiričenko bei kitiems užsienio kolegoms istorikams.