Mokslo darbų konkurso laureatė (doktorantų grupėje) Ramunė Šmigelskytė-Stukienė monografijoje „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės konfederacijos susidarymas ir veikla 1792-1793 metais“, remdamasi istoriografija ir panaudodama itin kruopščiai surinktus šaltinius, išsiaiškino moksliškai aktualius klausimus: kaip susidarė konfederacija, kokiam Abiejų Tautų Respublikoje paplitusių konfederacijų tipui ji priklausė, ar tai buvo savaiminis, valstybės viduje subrendęs, ar iš užsienio importuotas pasipriešinimo reformos judėjimas. Pagrindinė autorės koncepcija tokia: 1792-1793 m. LDK konfederacija buvo savarankiška LDK didikų ir bajorų sąjunga, suformavusi atskirą nuo Lenkijos konfederacijų valdžios aparatą bei kėlusi savus tikslus.
ĮVADAS
Abiejų Tautų Respublikos istorijoje neabejotinai svarbų vaidmenį suvaidino prisiekusiųjų bajorų sąjungos - konfederacijos. Sudaromos dažniausiai šalies vidaus krizės ar išorinės grėsmės sąlygomis konkrečių politinių tikslų realizavimui, konfederacijos nuo savo pasirodymo momento naujųjų laikų epochoje iki valstybės saulėlydžio išplėtė veiklos ir įtakos diapazoną nuo vien teisminės bei administracinės valdžios funkcijų vykdymo atskirose vaivadijose iki pat centrinių valdžios struktūrų sukūrimo ir valdžios abiejose Respublikos provincijose įtvirtinimo. Konfederacijų sukurtos valdžios struktūros buvo vienas iš pagrindinių į konfederaciją susitelkusios bajorijos keliamų politinių tikslų realizavimo instrumentų. Tačiau ne visos konfederacijos, net ir klasikiniu tokių sąjungų laikotarpiu laikomame XVIII a., sukūrė tokią visą valstybę apimančią, griežtai nuo viršaus (generaliteto) iki pat žemiausių jos grandžių (atskirų pavietų konfederacijų) centralizuotą organizaciją kaip 1792-1793 m. konfederacija.
1792 m. vasarą Ketverių metų seimo darbą nutraukusi priešiška reformoms bajorų konfederacija užkirto kelią pažangių reformų įgyvendinimui Abiejų Tautų Respublikoje. Prisidengusi „bajoriškųjų laisvių gynimo" šūkiu, Rusijos kariuomenės padedama Lenkijoje įsitvirtino Targovicos konfederacija. 1792 m. birželio 25 d. Vilniuje buvo sudaryta Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės generalinė laisvoji konfederacija. 1792 m. rugsėjo 11 d. Lietuvos Brastoje abi konfederacijos - Lenkijos Karalystės generalinė, vadinama Targovicos konfederacija, ir LDK generalinė konfederacija - susijungė į vieną Generalinę Abiejų Tautų konfederaciją. Tačiau net ir sudarius abiems konfederacijoms bendrus valdžios organus, išliko griežta takoskyra tarp Targovicos ir LDK konfederacijų veiklos ir netgi jų keliamų politinių programų turinio bei jų įgyvendinimo būdų. Nepaisant to, jog šios dvi bajorų konfederacijos visą savo egzistavimo laikotarpį veikė atskirai, buvo sukūrusios atskiras administracines - teismų sistemas, jos iki šiol istoriografijoje buvo laikomos viena - Targovicos konfederacija.
Siame darbe, nagrinėdami 1792-1793 m. LDK konfederacijos susidarymą ir veiklą, bandysime prisidėti prie vienos iš svarbiausių problemų-Abiejų Tautų Respublikos žlugimo - tyrimų. Taip pat analizuosime kitus du ilgalaikius procesus - bajorijos konfederacijų, kaip vienos iš bajorijos politinės veiklos formų, bei LDK valstybingumo raidą.
Viena svarbiausių darbo tezių - tiriama 1792-1793 m. LDK konfederacija nebuvo Targovicos konfederacijai pavaldi ar nuo jos priklausoma organizacija. Tai buvo savarankiška LDK didikų ir bajorų sąjunga, kėlusi savo tikslus ir uždavinius bei jiems įtvirtinti suformavusi atskirą valdžios aparatą. LDK bajorijos valstybinis atskirumas nuo Lenkijos reiškėsi ne tik konfederacijos vadovų politinėse programose, bet ir kasdieninėje administracinėje, politinėje, teisminėje, finansinėje konfederacijos veikloje. Konfederacijos įvesta valdymo sistema buvo griežtai nuo viršaus iki apačios centralizuota. Pavietų bajorijos sąjungų veiklą kontroliavo generalinės konfederacijos vadovybė.
Istoriografija. 1792-1793 m. konfederacijos istorija neatsiejama nuo Abiejų Tautų Respublikos žlugimo problemos, vienos ginčytiniausių problemų Europos istoriografijoje.
Ilgą laiką istoriografijoje į valstybės žlugimą bei Targovicos konfederaciją buvo žvelgiama neatsisakant moralinių-emocinių vertinimų, klausimas buvo analizuojamas ieškant „savos" ar „svetimos" kaltės dėl valstybės likimo. Toks išeities taškas suponavo neigiamą konfederacijos, kaip vienos iš antrojo valstybės padalijimo kaltininkės, vertinimą, giliai įsišaknijusį lenkų, lietuvių tautinėje savimonėje, gausioje mokslinėje bei grožinėje Abiejų Tautų Respublikos saulėlydžiui skirtoje literatūroje bei atitolino detalius pozityvistinius šios problemos tyrimus.
Pirmasis kaltinamasis aktas Targovicos konfederacijai buvo pateiktas dar 1793 m. išleistoje knygoje, skirtoje 1791 m. gegužės 3 d. konstitucijos paskelbimo bei žlugimo istorijai. Knygos autoriai - Ketverių metų seimo reformų šalininkai Pranciškus Ksaveras Dmochovskis (Dmochow-ski), Hugo Kolontajus (Kollątaj), Ignotas ir Stanislovas Potockiai - pagrindiniais konstitucijos žlugimo kaltininkais paskelbė Rusijos kariuomenę pasikvietusius Tėvynės išdavikus - Targovicos konfederatus. Šiame veikale LDK konfederacijos atstovai, siekę Lietuvos atskirumo nuo Lenkijos, netgi buvo apibūdinti kaip menkesnės moralės žmonės, nei lenkų konfederatai.
1890 m. Krokuvoje pasirodžiusioje Stanislavvo Kazimierzo Kossakovvs-kio studijoje „Trzeci maj i Targowica" buvo mėginama reabilituoti Targovicos konfederaciją, teigiant, jog 1791 m. gegužės 3 d. konstituciją palaikė bajorijos mažuma, kad konfederatai buvo ne Tėvynės išdavikai, o bajoriškųjų laisvių gynėjai. Tačiau S. K. Kossakovvskio darbas, labiau panašus į šaltinių išrašų publikavimą nei į mokslinę studiją istorinėje literatūroje liko be atgarsio.
