Knyga "Lanko viešpačiai. Romanas apie Čingischaną" - antrasis pasakojimas apie Čingischaną. Jo gyvenimas - tai kraujo skonis ir pergalių saldumas, svajonės apie didingą imperiją, nerimas dėl tautos ateities ir pavergtų priešų aimanos.
Didieji užkariautojai per istoriją žengia kruvinais batais. Jų paliktas žaizdas dar ilgai gydosi nugalėtieji, o jų vardai neišdyla per šimtmečius.
Connas Igguldenas tęsia knygoje "Tyrų vilkas" pradėtą pasakojimą apie Mongolijos stepių siaubo – Čingischano gyvenimą.
Ši istorija žiauri ir kruvina, kaip ir pagrindinis jos herojus. Mūšiais ir grasinimais suvienijęs mongolų gentis Čingis drauge su broliais patraukia į žygį prieš didžiuosius kinų miestus, bet prieš tai reikia pereiti Gobio dykumą ir įveikti jos pakraštyje įsikūrusią galingą ir paslaptingą Si Sia karalystę. Netoliese – saugiai už Didžiosios kinų sienos besijaučianti Dzinų imperija, viliojanti ir grėsminga. Čingio vadovaujami mongolai žiaurumu, gudrumu ir klasta stengiasi nugalėti priešus, o už jo nugaros šamanas ir šnipai rezga sąmokslus...
"- Dabar ne laikas mirti šamane. Mes viena tauta, ir daugiau mūšių tarp mūsų nebus. Aš sukviesiu visus. Mes užkariausime naujus mietus ir žemes. Moterys raudos, ir tai mane džiugins."
Conn Iggulden (Konas Iguldenas; g. 1971 m.) – britų rašytojas, vienas ir su kitais jau parašęs bemaž dvi dešimtis knygų. "Istorija pilna nuostabiausių siužetų", sako jis.
"Imperatorių" ir "Užkariautojų" serijos, skirtos žymiausiems pasaulinės istorijos veikėjams, jau patraukė daugelio šalių skaitytojų dėmesį, o su broliu Halu parašyta "Pavojinga knyga berniukams" pradžiugino ir Lietuvos mažuosius nutrūktgalvius.
Iš anglų kalbos vertė Gražina Nemunienė
IŠTRAUKA
Gere degė avių lajaus lempos. Šilta jų šviesa krito ant gero gyventojų, oras nuo jos atrodė tirštas. Ant sienų kabėjo šilkinės karo vėliavos.
Čingis nesipuikavo savo turtais, jis sėdėjo ant paprasto šiurkštaus medinio suolo. Jo broliai gulėjo išsitiesę ant žirgų gūnių ir balnų gurkšnodami ir nerūpestingai plepėdami.
Priešais Čingį sėdėjo susijaudinęs jaunas karys, dar suprakaitavęs nuo ilgo jojimo. Atrodė, jog chaną supantys vyrai į nieką nekreipia dėmesio, tačiau pasiuntinys pastebėjo, kad jie neatitraukia rankų nuo ginklų. Neatrodė nei įsitempę, nei susirūpinę, todėl jis nusprendė, kad jiems tiesiog įprasta laikyti rankas ant kardų. Pasiuntinio gentis priėmė sprendimą, ir jis tikėjo, kad vyresnieji chanai žino, ką daro.
- Jei jau išgėrei arbatą, aš paklausysiu, kokią atnešei žinią, - tarė Čingis.
Pasiuntinys linktelėjo ir padėjo negilų arbatos puodelį ant grindų, prie kojų. Nurijęs paskutinį gurkšnį, jis užsimerkė ir išdrožė:
- Tai Barčiuko, uigūrų chano, žodžiai.
Kalbos ir juokas aplinkui jį nutilo. Jis žinojo, kad visi atidžiai klausosi, ir vis labiau jaudinosi.
"Su džiaugsmu sužinojau apie tavo šlovę, mano viešpatie Čingischanai. Jau buvome pavargę laukdami, kol mūsų žmonės susipažins ir kils į kovą. Pagaliau nušvito saulė. Upe išplaukė ledai. Tu esi vyriausiasis chanas. Esi tas, kuris vadovaus mums visiems. Skirsiu visas savo jėgas ir žinias tau."
Pasiuntinys nutilo ir nusišluostė nuo kaktos prakaitą. Kai atsimerkė, pamatė, kad Čingis žvelgia į jį pašaipiai. Baimė sugniaužė jam skrandį.
- Žodžiai gražūs, bet kurgi patys uigūrai? Juk daviau net metus atkeliauti į šią vietą. Jei pačiam teks juos atsigabenti...
Ore pakibo grėsmė. Pasiuntinys berte bėrė žodžius:
- Daug mėnesių truko, kol pasigaminome vežimus kelionei. Daugybės mūsų kartų gyvenimas buvo sėslus. Mes niekur nejudėjome iš savo apgyventų vietų. Dabar mums reikėjo išardyti penkias dideles šventyklas, akmenį po akmens, ir visus juos sužymėti skaitmenimis, kad galėtume vėl jas pastatyti, tik jau kitoje vietoje. Vien pervežti rankraščiams mums prireikė dvylikos vežimų. Jie negali greitai judėti.
- Jūs turite raštą? - paklausė Čingis susidomėjęs. Pasiuntinys nesididžiuodamas linktelėjo.
- Jau daug metų, viešpatie. Mes esame surinkę vakarų tautelių, su kuriomis prekiaudavome, raštus. Mūsų chanas labai mokytas žmogus. Jis persirašė kai kuriuos Džinų ir Si Sia dinastijos raštus.
- Taigi į šią vietą aš pasikviečiau mokslininkus ir mokytojus? - pasiteiravo Čingis. - Ar jūsų ginklai bus raštai?
Pasiuntinys nuraudo vyrams gere ėmus kikenti.
- Mes turime keturis tūkstančius karių, viešpatie. Jie seks paskui Barčiuką, kur tik šis ves juos.
- Jiems teks sekti paskui mane, jei nenorės virsti mėsos krūva ant žolės, - atsakė Čingis.
Pasiuntinys, akimirką praradęs žadą, spoksojo į Čingį. Paskui nuleido akis ir tylėjo.
Čingis užgniaužė susierzinimą.
- Tu nepasakei, kada tie uigūrų mokslininkai mus pasieks.
- Jie turėtų čia pasirodyti už kelių dienų. Palikau juos prieš tris mėnulius, tada jie buvo beveik susiruošę keliauti. Netrukus jie bus čia. Reikia tik trupučio kantrybės.
- Keturių tūkstančių palauksiu, - kažką mąstydamas tyliai ištarė Čingis. - Ar tu moki kinų raštą?
- Aš nepažįstu raidžių, bet mano chanas gali skaityti jų žodžius.
- Ar jūsų raštuose parašyta, kaip užimti akmeninį miestą? Pasiuntinys dvejojo, nors jautė susirinkusių vyrų susidomėjimą.
- Nesu to girdėjęs, valdove. Kinai rašo apie filosofiją, užrašinėja Budos, Konfucijaus ir Laozi žodžius. Jie nerašo apie karą, o jeigu ir rašo, tų rankraščių mums nerodo.
- Tada iš tų raštų man jokios naudos, - atšovė Čingis. - Eik, pavalgyk ir neįsivelk į peštynes būdamas toks pasipūtęs. Nuspręsiu dėl uigūrų, kai jie pagaliau atvyks.
Prieš išeidamas iš gero, pasiuntinys žemai nusilenkė. Paskui atsikvėpė su palengvėjimu, kad pagaliau ištrūko iš uždūmytos patalpos. Dar kartą pasvarstė, ar jo chanas iš tikro suprato, ką padarė, duodamas tokius pažadus. Juk nuo šiol uigūrai savęs nebevaldys.
Apsidairęs po didžiulę stovyklą, pasiuntinys matė ištisas mylias mirksinčių švieselių. Jie gali būti pasiųsti bet kuria kryptimi. Viskas priklauso nuo vyro, su kuriuo ką tik susitiko. Gal uigūrų chanas neturėjo kito pasirinkimo.
