Lamermuro sužadėtinė

Nepranokstamo istorinių romanų meistro Walterio Scotto kūrinys "Lamermuro sužadėtinė" nukelia mus į XVII a. pabaigos Škotiją. Jaunasis Ravensvuldas įsimyli savo tėvo priešo dukterį. Tačiau pranašystės skelbia, kad tai meilei nelemta sulaukti laimingų sutuoktuvių.

Pilys, medžioklės, didikų spindesys ir skurdas, aistros ir intrigos...

Iš anglų kalbos vertė Elena Kuosaitė-Jašinskienė

Ištrauka

Beveik ketvirtį mylios antspaudo saugotojas pražingsniavo netardamas nė žodžio. Jo duktė, iš prigimties baikšti, be to, išauklėta pagal to meto jaunimo tradicijas gerbti tėvus ir visiškai jiems paklusti, nedrįso sutrukdyti jo apmąstymų.

- Ko tu taip išblyškusi, Liusi? - staiga apsisukęs ir nutraukdamas tylą paklausė tėvas.

Pagal tų laikų principus, kurie neleido jaunai merginai reikšti savo nuomonės kokiu nors svarbiu klausimu, nebent jai būdavo liepiama, Liusi privalėjo dėtis nesuvokianti, kas įvyko tarp Alisos ir jos tėvo, todėl paaiškino, jog susijaudino pamačiusi buivolus, besiganančius toje medžioklės aptvaro dalyje, per kurią jie dabar ėjo.

Skotų aukštuomenė manė esant garbe savo parkuose laikyti keletą tokių gyvulių, laukinių kaimenių palikuonių, kadaise laisvai klajojusių Kaledonijos** giriose. Žmonės dar prisimena, kad juos laikė bent trys didžiūnų šeimos: Hamiltonai, Dramlanrikai ir Kambernoldai. Buivolai

nebuvo tokie dideli ir stiprūs kaip jų proseniai, jei spręsime iš senovinių kronikų arba iš milžiniškų griaučių, dažnai randamų nusausintose pelkėse ir durpynuose. Patinai nebeturėjo savo puošmenos, gauruotų karčių, o visa veislė sumažėjo ir susmulkėjo: kailis pasidarė purvinai baltos ar greičiau blyškiai gelsvos spalvos, ragai ir kanopos juodi. Tačiau jie tebebuvo beveik tokie pat grėsmingi kaip ir jų protėviai, o dėl buivolų priešiškumo žmogui buvo neįmanoma jų prijaukinti. Todėl neatsargiai prie jų artinantis arba tyčia jiems trukdant kildavo pavojus. Tikriausiai dėl to jie ir buvo išnaikinti minėtose vietose, nes kitaip būtų pasilikę kaip Škotijos girių gyventojai ir bajorų miškų įnamiai. Tačiau, jei neklystu, keletas buivolų dar yra išlikę Nortumberlande, Cilingamo parke, priklausančiame grafui Tankerviliui.

Atsidūrusi netoliese nuo keleto šitų gyvulių, Liusi ir nusprendė baimę, atsispindėjusią jos veide, priskirti kitoms priežastims, nors iš tikrųjų vaikštinėdama po parką ji buvo įpratusi matyti buivolus. Kitaip negu dabar, tuomet nebuvo priimta jaunai ledi be jokios priežasties netekti savitvardos. Tačiau šį kartą paaiškėjo, kad baimė buvo pagrįsta.

Vos tik Liusi atsakė tėvui anksčiau minėtais žodžiais, o tėvas jau ketino ją pabarti už bailumą, kai staiga vienas buivolas, suerzintas panelės Aston raudonos mantijos arba tiesiog apimtas šiems žvėrims būdingo žiaurumo, atsiskyrė nuo bandos, kuri ganėsi kitame gale žalios pievelės, beveik nematomos pro susipynusias ir susiraizgusias šakas. Pradžioje buivolas lėtai artinosi prie įsiveržėlių į jo ganyklą, kanopomis kapstydamas žemę, kartkartėmis sumaurodamas ir ragais svaidydamas smėlį, tarsi būtų norėjęs dar labiau įsiusti ir įniršti.

Lordas antspaudo saugotojas akylai stebėjo buivolą ir, matydamas besiartinantį pavojų, stipriau prispaudė dukters ranką bei paspartino žingsnį, tįkėdamasis pasprukti ar pasislėpti nuo jo. Bet tai buvo pats netinkamiausias poelgis, nes pajutęs juos bėgant buivolas ėmė, kiek tik įkerta, vytis. Mirtino pavojaus akivaizdoje net ir narsesnis vyras nei seras Viljamas būtų išsigandęs. Bet tėviškas prieraišumas, „meilė stipresnė už mirtį", jį sustiprino. Tebelaikydamas už rankos jis tempė dukterį, kol, iš baimės visiškai netekusi jėgų, ji susmuko prie tėvo kojų. Matydamas, jog pabėgti nepavyks, jis apsigręžęs atsistojo tarp jos ir įsiutusio gyvulio. Šis dabar nėrė paknopstomis, smarkiai besivydamas dar pikčiau įniršo ir buvo jau tik už keleto žingsnių.

Lordas saugotojas neturėjo jokio ginklo: amžius ir orumas neleido jam nešiotis net mažytės špagos - bet vargu ar toks priedėlis šiuo atveju būtų ką nors padėjęs.

Taigi tėvas arba duktė, o gal ir abu būtų neišvengę jiems gresiančio pavojaus, tik staiga iš netoliese esančio tankumyno pasigirdo šūvis, ir įsibėgėjęs žvėris buvo sustabdytas. Kulka pataikė į sprandą prie pat kaukolės, ir žaizda, kuri kitoje kūno dalyje vargu ar būtų sukliudžiusi buivolui pulti, pasirodė esanti mirtina. Siaubingai sumaurojęs, jis dar šoktelėjo pirmyn ne tiek savo kojų jėga, kiek iš įsibėgėjimo ir už kokių trijų žingsnių nuo lordo antspaudo saugotojo žnektelėjo ant žemės, apsipildamas juodu priešmirtiniu prakaitu ir trūkčiodamas nuo paskutinių raumenų konvulsijų.

Liusi gulėjo ant žemės apalpusi, nesuvokdama savo stebuklingo išsigelbėjimo. Tėvas buvo ne mažiau apstulbintas - taip greit ir netikėtai siaubinga ir, regis, neišvengiama mirtis virto visišku saugumu. Net ir nebegyvas žvėris atrodė baisiai ir kėlė kažkokią nenusakomą ir neaiškią nuostabą, kuri neleido serui Aštonui visiškai suprasti, kas įvyko. Šis atsitikimas atrodė toks nesuvokiamas, kad jis būtų galėjęs pamanyti, jog puolantį buivolą nutrenkė griaustinis, jei tankumyne nebūtų pastebėjęs vyro su trumpavamzdžiu šautuvu, arba muškietonu, rankoje.

Tai privertė jį atsitokėti, ir, pažvelgęs į dukterį, jis susivokė, jog būtina jai padėti. Todėl pašaukė tą vyrą, palaikęs jį vienu iš savo eigulių, ir liepė jam pasaugoti panelę Aston, kol jis nuskubės paieškoti pagalbos. Medžiotojas priėjo artyn, ir lordas saugotojas pamatė, jog tai visai nepažįstamas žmogus, tačiau buvo per daug susijaudinęs klausinėti. Kadangi šaulys buvo už jį jaunesnis ir stipresnis, seras Viljamas nedelsdamas paprašė nunešti jaunąją ledi prie netoliese esančio šaltinio, o pats grįžo atgal į Alisos trobelę paprašyti pagalbos.

Jaunuolis, kuriam tėvas ir duktė buvo tiek daug skolingi, matyt, neketino palikti savo gero darbo neužbaigto. Jis pakėlė Liusi ant rankų ir jam gerai pažįstamais miško takeliais bei proskynomis nunešė ir saugiai paguldė šalia vandeningo ir skaidraus šaltinio, kurį kadaise gaubė, slėpė ir puošė gotikos stiliaus šventykla. Bet dabar jį gaubęs skliautas susmuko ir sudužo, gotiškasis fontanas suiro, sugriuvo, ir srovė veržėsi į dienos šviesą tiesiog iš žemės, vinguriuodama per sudužusias skulptūras ir apsamanojusius akmenis, netvarkingai išsimėčiusius jos tėkmėje.