Lakotų mėnulis

Galvoje sukosi tik viena mintis: tu toli nuo namų, Oli. Per toli. Viskas čia atrodė svetima, kone priešiška. Tai ne koks malonumas, ne nuotykis. Tai mano būsimasis gyvenimas.

Oliveriui penkiolika, jis turi nuostabią merginą ir yra laimingas. Tiksliau, buvo laimingas: kol viskas taip puikiai klostėsi, jo mama įsimylėjo patį tikriausią indėną ir nusprendė už jo ištekėti. Dabar teks ne tik kraustytis į Ameriką, bet dar ir gyventi indėnų rezervacijoje Pietų Dakotoje.

Įprastas Oliverio gyvenimas subyra į šipulius. Nori to ar ne, jam teks iš labai arti susipažinti su lakotų genties kultūra, papročiais, džiaugsmais ir problemomis. Oliverio laukia patirtys, apie kurias nebūtų drįsęs nė pasvajoti.

Kai penkiolikmečio Oliverio mama praneša sūnui, jog išteka už indėno ir nuo šiol jiedu kraustysis į rezervatą Pietų Dakotoje, vaikino pasaulis sugriūna. Jam tenka palikti gimtąją Vokietiją, draugus ir mylimą merginą. Nenuostabu, kad Oliveris nė kiek tuo nesidžiaugia ir visai nenori gilintis į lakotų genties papročius, džiaugsmus ir vargus – o vargų nemažai, nes rezervacijoje žmonės nuolat kovoja su skurdu, alkoholizmu, diskriminacija. Nepaisant sunkumų, indėnai kiekvieną dieną pasitinka su šypsena. Oliveriui reikės daug ko išmokti.

Vokiečių rašytoja Antje Babendererde gimė 1963 m., užaugo Tiuringijoje. Mokėsi keramikės amato, vėliau dirbo terapeute vaikų psichiatrijos srityje. Nuo 1996 metų rašo knygas, itin domisi indėnų kultūra, istorija ir šiandienos situacija. Jautrūs jos romanai suaugusiesiems ir jaunimui šia tema grindžiami intensyviais tyrimais keliaujant po Jungtines Amerikos Valstijas ir yra aukštai vertinami kritikų. Lietuvių skaitytojams A. Babendererde pažįstama iš knygų „Indigo vasara“, „Sniego šokėjas“, „Nematoma mėnulio pusė“ ir „Laumžirgių vasara“. Jos romanai su malonumu skaitomi ne tik vokiečių, bet ir prancūzų, čekų, vengrų kalbomis.