Laisvojo mąstymo properšos

Pro kokius plyšius, pro kokias ertmes ir properšas mums nušvinta netikėtas suvokimas, tiesos apsireiškimas, pojūtis? Eilėraščio eilutė, prozos metafora, prisiminimų nuotrupa, paveikslo spalvos ir balso lūžtelėjimas, vėjo šuoras, lietaus lašai, virpanti laužo ugnis - viskas gali tapti tuo tašku, kai žmogus peržengia jam likimo ar dievų nubrėžtas erdves, peržengia savo asmeninę istoriją ir pajunta Istoriją. O kartais ir tampa ja.


"Laisvojo mąstymo properšos" - knyga apie anapusybės blyksnius, tiesos suvokimą kasdienybėje. Čia dažna smiltelė, padedanti nušvisti suvokimui, - iš literatūros tekstų, bet šios knygos niekaip negali pavadinti literatūros studija. Tai - tiesiog ilga, rami ir šviesi meditacija.


Kaip papasakoti tai, kas iš esmės nepapasakojama? Kaip aprašyti tai, kas neaprašoma? Kaip parodyti savo įžvelgtus ženklus kitiems - galbūt jau pasirengusiems juos pamatyti. Nėra nei formulių, nei receptų, nėra būdų išmokti pastebėti šviesos žybtelėjimus kasdienybės pilkumoje. Nebent - žiūrėti ir stengtis pamatyti, klausytis ir girdėti. "Laisvojo mąstymo properšos" padės įsiklausyti ir įžvelgti.


Viktorija Daujotytė-Pakerienė (g. 1945 m. spalio 1 d. Keiniškėje, Varnių valsčius) – habilituota humanitarinių mokslų daktarė, profesorė, Lietuvos mokslų akademijos tikroji narė, literatūros tyrinėtoja, daugybės monografijų, studijų bei straipsnių autorė.


"Laisvas mąstymas - lyg visą laiką dūzgianti sąmonė, aktyvus fonas, į kurį kas nors įsirašo, persirašo, persikeičia. Nieko būtino, privalomo.

Įgimta ir priprasta būti mąstymo situacijose, skendėti kažko prisodrintame sąmonės vandeny. Neturint tikslų, uždavinių, tik fiksuojant, kas pasirodo, iškyla tarpuose tarp darbų, įsipareigojimų. Universiteto auditorijos mąstymo foną intensyvino, aktyvino, vis likdavo, prie ko sustoti, prie ko grįžti. Susidarė įpročių, ypač ryto valandų, suvesti vienin, kas atsidengė, pasirodė skaitant, kalbantis, tylint, einant (į kalną keliuku kaime prie Šventosios, per Vilniaus širdies liniją, kertant ją nuo Kalnų parko stotelės, nuo Katedros pasisukant į universitetą), šiaip vaikštant. Važiuojant troleibusu - lėtas, saugus važiavimas, lyg kadaise arkliu minkštu miško keliuku. Prisimenant ką, daugiausia iš gimtosios Žemaitijos, dažnai lyg dvigubai: iš savo patirties, iš kitų, iš literatūros. Kad ir iš Vlado Šimkaus:"0 čia kaip buvo viskas, taip ir lieka: / Prie namo eglė, vakarai ir lietūs."

2012 metų liepos 20 dienos rytas - lietus, vis dar lietus.

Dviguba, kartais gal ir keliaguba, - tuo ir ne tuo, apie tai, bet ne tik.

Nuostaba - iš lietuvių literatūros. Iš žmonių, iš sielovaizdžių.

Išskaidytų objektų knyga. Punktyriška.

Fragmento džiaugsmas. Sakinio džiaugsmas. Išlaikyti mintį jos pačios ribose ir kalbos apribuose.

Rizkuoti - tokių tekstų apsauga menka.

Ilgai neradau pagrindinio pavadinimo žodžio. Laisvojo mąstymo zonos? Laukas? Plyšiai? įtrūkiai? Properšos?

Humanistikoje mintis laisvai pereina j metaforą. Bet tik tikrumu, ne visada pasiekiamu."

Viktorija Daujiotytė


"Ir apie tamsą, ir apie blogį, kuris (kaip galimybė prasiveržti, pasirodyti) tūno kiekviename mūsų, pasakyti galima tik iš šviesos. Kai esi tamsoje, tamsiai, - ne. Tamsoje nematyti. Nei tamsos iš tamsos, nei blogio iš blogio nematyti."



"Laisvasis mąstymas neturi pertrūkio, sąmonė niekad neišeina atostogų [...]."

IŠTRAUKA

Įsibuvimas



Įsibuvimas reiškia buvimo pradžią, tąsą, tąsumą, pasikartojimus, tam tikrą gyvenimo, būties, egzistencijos pakankamumą. Įsibuvimas - didžiojo kalbinio būti lizdo dalis. Viena iš pagrindinių būti reikšmių ("Lietuvių kalbos žodyne" antroji) ir yra turėti vietą - ir tiesiogine prasme (kur nors stovėti, sėdėti, gulėti), ir jei ne perkeltine, tai nuo pirminės labiau nutolinta: plg.: poezijoje ji turi savo vietą, vadinasi, yra. Įsibuvimas susijęs ir su laiku, amžiumi. Žodynas pateikia paprastų pavyzdžių: "Įsibuvęs žmogus"; "Nesenos panos, bet jau įsibuvusios." Vieną - iš Šačių (Skuodo kraštas), gilesnį: "Pribirst sėklų, nuo seno įsibuvimo išaug eglės." Šio sakinio išsklaida, išaiškinimas: reikia seno (ilgo) įsibuvimo, kad išaugtų eglės. Žodžio, reiškiančio vietą, vietos nuorodą, vietos klausimą (kur įsibuvusios), šaknimis laikas tarsi perteka. Vietos ir laiko vienybė įsibuvimu pasirodo kaip skaidri, medžiagiška; neužmirštant medžiagos ir medžio ryšio.



Akmenų vainikas



Akmenų vainikas - iš archeologų, pilkapių, pilkapynų tyrinėtojų. Mirusiojo, palaidotojo vieta, apdėta akmenimis. Tai yra būsto akivaizdybė, vietos apribojimas, žemės atidavimas mirusiųjų nuosavybėn. Iki šiol, statant namą iš rąstų, ant pamatų klojamas vainikas.

Vainikas - senas žodis, iš bendrosios baltų-slavų leksikos, randamas jau pirmuosiuose XVI-XVII amžiaus raštuose. Ir pilkapio akmenų vainikas gali būti suvoktas kaip gynybinė siena, sauga. Akmenų vainikas saugo mirusiųjų vietą.

Rizikingas žingsnis, bet kai pirmą kartą pamačiau atkastus pilkapių (iš Paalksnių, Mykolo Michelberto) vainikus, ypač iš mažesnių akmenų, rato formos, suvokiau ir aiškią analogiją tarp žemaičiuose buvusių, dabar rečiau besutinkamų darželio gėlių lovų, lovikių, dažniausiai apskritų, kartais ir ovalių ar net keturkampių, apdėtų akmenimis, akmenų, didesnių ar mažesnių, vainikais. "Lietuvių kalbos žodynas" patvirtina, kad lova kai kuriose Lietuvos vietose vadinamas ir kapas. Atrodo, kad tai tas pats saugos ratas, svarbios vietos pažymėjimas. Ir kryžiai, ir vieniši koplytstulpiai, kiek dar galiu prisiminti iš vaikystės, buvo apdedami aplink akmenimis, akmenimis ir sutvirtinami.

Ir gyvųjų, ir mirusiųjų vietos yra įsibūtos, išmatuotos žvilgsnio - iki medžio, vandens, tako. Vietos yra žymimos gamtos, aptinkamos žvilgsnio, kojų, kūno, pajuntančio prisiglaudimo-prigludimo galimybę. Vieta tampa išskirtine dėl žmogaus įsibuvimo, to, kas statoma, sodinama, kur ir kaip suminami takai, kokiu būdu kuriama ir suvokiama šventumo erdvė, kaip ji ženklinama. Tikėtina, kad mirusiesiems mūsų protėvių buvo atiduodamos gyvųjų žvilgsnio išskirtos vietos. Bet išskirti vietos kaip ypatingos neįmanoma be jos pačios aktyvumo, lyg kokio slapto intensyvumo. Ieškodami atitikmenų tarp gyvųjų ir mirusiųjų įsibūtųjų vietų, sustojame prie akmens, prie akmenų. Prie akmenų vainiko. Prie mitologinių ir tautosakinių vaizdinių vainiko.

Galiausiai prie Marcelijaus Martinaičio vainiko, vieno svarbiųjų jo vaizdinių.