Laisvės paženklinti. Dailininkai atkurtai Lietuvos valstybei, II tomas

Kova dėl Laisvės nesibaigs niekada. Pažvelgę atgal esame tikri, kad ne tik mūsų istorija – jos slinkties kryptis per amžius buvo viena ir nekintama – link laisvės. Atkovojome Nepriklausomybę, bet tai dar nėra Laisvė. Tai tik atkovota erdvė Laisvei pasireikšti. Joje pradedame save įprasminti iš naujo. Žymi archeologė Marija Gimbutienė knygoje „Senoji Europa“ teigia: „Ateitis yra radikalus praeities peržiūrėjimas.“ Ir tas peržiūrėjimas vyksta nuolatos, kasdien, ypač istorinių lūžių metu. Kad geriau susiorientuotume ir įsitvirtintume šiame begalinių įvykių sūkuryje, kuriame savo simbolinius ženklus – savojo dvasinio kelio rodykles. Tie ženklai, bylojantys vizualine plastine kalba, tarsi angelai sargai įtvirtina idealus, prioritetus kraštui, Tautai, kiekvienam iš mūsų, tolesniam veiksmui ir plačiajai kūrybai. Laisvė – tai įsipareigojimas savajam Dvasios balsui. Valstybė – tautos namai. Daug valstybių išnyko amžių bėgyje iš pasaulio žemėlapio, kai prarado savo kalbą, kultūrą, meną, užmiršo savo šalies simbolius. Visos šios vertybės yra valstybės atramos stulpai – esminiai tautos egzistencijos elementai, reikalaujantys nuolatinės ginties – žmogaus ir valstybės. Be kultūros ir savasties gresia tylus išnykimas. Deja, šiandien kultūrą stengiamasi suvokti kaip pramogų industriją, duodančią auksinius. Mūsų Laisve paženklintoje erdvėje šiandien galime drąsiai konstatuoti, kad daugelis menininkų tai puikiai supranta, jie šias aukštąsias humanistines vertybes išsaugojo ir tai įrodo savo darbuose. Istorijos, kultūros žinojimas ir supratimas suteikia menininkui pajautą savęs, įaugusio šaknimis į tą visumą, kurios dalis jis pats yra. Nacionalinis savitumas nėra tik praeitis, bet ir kūrybinė projekcija į ateitį, naujų formų paieška. Prisiminkime Viljamo Šekspyro „H