Laisvės inžinierius. Petro Vileišio gyvenimas ir darbai

„Kaip čia rankų nenuleisi, dairydamasis aplink save. Štai turiu išeiti institutą ir gal jį išeisiu, Dievui padedant, už dvejų metų būsiu inžinierius, gal būsiu aprūpintas materiališkai, tik kiek iš to turės gerą mano kraštas, kai aš kartais atsigersiu šampano? Kai pasižiūriu savo kraštan, kartais imu siusti, nustojus proto: į kokią bedugnę visa tai nu¬garmėjo; o jauti, jog ne tavo pajėgoms pakelti.
Lietuvis būdamas niekam lietuvių neveliju tarnautojo karjeros, kur reikia savęs išsižadėti, kur reikia tautinę dvasią užkimšti: gimtinės savo kalbos užsiginti, visados gi tedirbti kitų naudai, nors ir už atlyginimą. Dėl to laisvo pramonininko ar pirklio amatas, man rodos, apgaubtas stebėtina, širdį pagaunančia aureole: ten gali būti laisvas.“
PETRAS VILEIŠIS, iš 1877 m. gruodžio mėn. 13 d. laiško Jonui Basanavičiui

“Buržuje vila, garsūs svečiai, rusų administracijos didikai su pačiu generalgubernatorium priešakyje darė inžinierių Petrą Vileišį pirmuoju Vilniaus piliečiu, įtakingu, daug sveriančiu. Spaustuvė, knygynas, geležies dirbtuvė, dienraščio redakcija buvo įstaigos, kur iš visų šalių subėgo jaunieji lietuviai inteligentai, kurių širdys sviro į tėvynę, kuriems karti buvo svetima duona. Vileišis atvėrė net tokią didžiulę lenkų įstaigą - Žemės ūkio banką, kur, kaip į privatinę įstaigą galėjo ir lenkai patekti.
Taip lietuvių gaivalo ūmai, per kokį dešimtį metų, Vilniuje tiek padaugėjo, jog jis ėmė kone viršyti lenkų inteligentiją. Ir kai galų gale lietuviams buvo pavelyta Rusijoje laisvai spausdinti knygas, Vilnius, ne kurs kitas miestas, pavirto lietuvių Atėnais. Vilnius Lietuvai ėmė virsti tuo, kuo jis buvo pavirtęs universiteto ir romantizmo laiku. Vilnius vėl buvo tapęs Lietuvos širdimi, kaip ir anaisiais kunigaikščių ir karalių laikais. Lenkai ar sulenkėję lietuviai to nebūtų padarę. Tai padarė grynoji lietuvių kultūra priešakyje su savo trėgeliu Petru Vileišiu.“
JUOZAS TUMAS-VAIŽGANTAS