Laisvės akligatvis. Iš gatvės vaikų gyvenimo (serija "Paribio istorijos")

"Pirmą kartą išgirdusi, kad esu siaubingas vaikas, labai nusiminiau, nukiūtinau į savo kambarį ir įlipau į lovą, nes jaučiau: dabar turėčiau verkti, bet aš tiesiog negalėjau. Aš niekada neverkiu, paprasčiausiai negaliu. Nežinau, kodėl taip yra, retkarčiais atrodo, kad ašaros tarsi degintų man akis, vis dėlto jos niekada netrykšta.
Ankščiau retsykiais tyliai paverkšlendavau, kai būdavau nusiminusi, toks garsas tampydavo mamai nervus.
Apdujusi išsliūkinau iš kambario ir pasislėpiau vonioje, vienintelėje namo patalpoje, kurios durys turėjo spyną ir raktą. Atsistojau priešais veidrodį ir liūdnai stebėjau atvaizdą. Nieko nuostabaus, kad mama labiau myli Robiną nei mane. Viskas manyje atrodė netikrai ir iškreipta."

Vokiečių rašytojos Janos Frey "Laisvės akligatvis. Iš gatvės vaiko gyvenimo" – šeštoji VŠĮ "Gelmės" leidžiamos jaunimui skirtos serijos "Paribio istorijos" knyga. Simboliška, kad šios knygos veikėjai iš tiesų yra atsidūrę ties riba: gyvenimo ir mirties, vienatvės ir bendrystės, ligos ir išgijimo, meilės ir atstūmimo, pasmerkimo ir atleidimo, nuopuolio ir pakilimo naujam gyvenimui. Riba tarp gėrio ir blogio, šviesos ir tamsos yra tokia slidi, tokia perregima ir vos juntama, kad turi labai gerai įsižiūrėti ir visada atsiminti, jog per gyvenimą reikia žengti labai atsargiai – nesužeidžiant, nepaminant kito, ištiesiant ranką ir pakišant petį, nes niekada nežinai, kada pats balansuosi ant savosios bedugnės krašto.

Jana Frey – viena žymiausių šiuolaikinių vokiečių rašytojų, kuriančių vaikams ir jaunimui. Ji parašė per penkiasdešimt knygų, nemažai jų išversta ar verčiama į užsienio kalbas. Autorė pelnė Vokietijos vaikų ir jaunimo literatūros apdovanojimą.

Sukrečianti, širdį draskanti gatvės vaiko istorija... Keturiolikmetė Sofija, nemylima ir niekam nereikalinga, atsiduria ant bedugnės krašto: jos kasdienybė – kova su alkiu, šalčiu, vienatve. Negalėdama ilgiau tverti motinos abejingumo ir nuolat patėvio mušama, pabėga iš namų, meta mokyklą, gyvena gatvėje. Dienų dienom kaulija išmaldos, galiausiai ima vagiliauti, kad išgyventų ir numalšintų alkį. Sofija sutinka nemažai likimo draugų, patiria smurto ir patyčių, sužino, kaip pardavinėti savo kūną. Vis dėlto vieną dieną atsiranda žmogus, kuris apverčia jos gyvenimą.

Iš vokiečių kalbos vertė Romualda Brastavičienė

PROLOGAS

Šimtai tūkstančių gatvės vaikų, beveik apdujusių iš bado ir vienatvės, ir beprasmybės, visose trečiojo pasaulio šalyse.

Šimtai tūkstančių gatvės vaikų varginguose Niujorko ir Los Andželo rajonuose Amerikoje. Begalė beglobių vaikų Maskvos ir Sankt Peterburgo gatvėse Rusijoje.

Vis dėlto Europoje irgi esama beglobių vaikų. Beje, jų yra ir Vokietijoje. Jie gyvena Berlyne ir Hamburge, Frankfurte ir Leipcige, taip pat daugelyje kitų vokiečių miestų.

Kai kurių vertintojų nuomone, beglobių vaikų Vokietijoje gali būti dešimtys tūkstančių. Maža to, skaičius turi tendenciją augti.

Su Sofija susipažinau Miunchene. Mudvi susitikome kavinėje prie Izaro. Netgi šiandien apie ją žinau mažai. Žinau, kad beveik dvejus metus neturėjo pastogės gimtajame mieste ir pabėgo iš namų sulaukusi keturiolikos.

- Čia esu aš, - ištaria neryžtingai, kai prieina susitikti.

Sofija atėjo viena ir atsisėdo priešais. Mudvi užsisakome gėrimo ir pradedame kalbėtis.

Sofijos veidas labai išblyškęs ir rimtas, ir mąslus.

- Niekaip nesuprantu, kodėl tu nori aprašyti kaip tik mėšliną mano gyvenimą, - kartą pasakė šnekučiuojantis.

Kitą sykį ji man rėžė:

- Aš nekenčiu apie save pasakoti. Nekenčiu viso mėšlo, kuris yra mano praeitis.

Vis dėlto mudvi kalbėjomės toliau, prašnekėjome visą popietę ir dar susitikusios kitas keturias popietes.

Pasakodama Sofija mėgsta visada sukti ratus palei Izarą, tada eiti per pievas ir parkus arba tiesiog įsimaišyti į triukšmingą minią, šurmuliuojančią miesto centre.

- Kol kas neįstengiu visiškai atprasti nuo nuolatinio bėgimo, -aiškina man sutrikusi. - Man reikia judėti ir daug veiksmo aplinkui, kad galėčiau ištverti gyvenimą.

Taigi mes lakstome ratais, ir Sofija pasakoja iš savo gyvenimo. Iš seniau ir dar iš seniau, iš šiandienos įvykių ir apie savo norus ateityje.

- Iš vaikystės nieko daugiau neturiu, - sako liūdnai. - Neturiu nuotraukų ir senų dienoraščių, ir išsaugotų skudurinių žvėrių, nieko... Turiu tik prisiminimus, o ir tie siaubingi...