Laiškai prie kavos. Psichoterapeuto žvilgsnis į 30 gyvenimiškų situacijų

„Laiškai prie kavos“ – knyga, kurioje susitinka kelionės polėkis, konkrečios vietos dvasia, psichoterapinis požiūris ir 30 gyvenimiškų situacijų. Vis kitame pasaulio kampelyje prisėdus puodelio kavos, knygos autorei atmintyje išnyra vis kita istorija ir ima grynintis žodžiai jos esmei nusakyti. Gimsta laiškas. Autorė prisipažįsta šiuos tekstus rašiusi galvodama apie realius žmones, realias situacijas, realius santykius, tačiau užčiuopta kiekvienos situacijos šerdis juos paverčia universaliais, o situacijas, jausmus – atpažįstamais visiems. Lyg ir nesusijusios tarpusavyje istorijos susipina į vientisą pasakojimą ir kviečia skaitytoją į intriguojančią kelionę po kito žmogaus ir savo paties vidinį pasaulį. Autorė dalijasi ir savo geografinių kelionių maršrutu – norintieji galės aplankyti šias vietas ir jose patirti savo istorijas, o galbūt prie kavos puodelio parašyti ir savo laiškus.

Lina Vėželienė-Dirmotė, psichologė, psichoterapeutė, pedagogė, šokio praktikos instruktorė, gyvena ir dirba Vilniuje. . Veda praktinius seminarus, skaito paskaitas ir teikia individualias konsultacijas. Psichologinių knygų skaitytojams puikiai pažįstama kaip knygų „Septynios didžiosios nuodėmės psichologo kabinete“, „Žuvis medyje“, „Vidurio amžiaus paauglystė, arba Ką veikti po 50-ies“, „Sibilė“, „Gyvenimas be streso. 105 receptai, kaip nuraminti protą, kūną, jausmus, atgauti jėgas ir pakeisti požiūrį“ autorė.

IŠTRAUKA

Geram žmogui

Prieš tapdamas šventuoju, baskų krašto aristokratas Íñigo de Loyola garsėjo ne itin šventais pomėgiais, sakoma, kad ir ginklu pasišvaistydavo, ir merginomis pasidomėdavo. O paskui tik šast ir persivertė. Tapo geru žmogumi, ne tas žodis geru – šventu tapo, Jėzaus sekėjų ordiną įkūrė.

Kramsnoju paskutines alyvuoges, užsilikusias nuo mano ensalada de atún, ir belaukdama ispaniškos versijos kavos grožiuosi Loyolos dvaro kupolu. Dievulėliau, kokia prabanga ir didybė. Sako, Loyolų giminės rūmai nedaug kuo nuo Vatikano skiriasi. Atsistoji priešais, net kojos bežiūrint prikepa. Ir ne todėl, kad kepina 35 laipsnių karštis – tiesiog sunku atsiplėšti. Akį traukia iškilmingi laiptai, kupolai, išpuošti kryžiais, ir (kiek netikėta asociacija) budistiniai akmenėlių bokšteliai. Tik tuomet, kai žemesnieji instinktai galų gale pergalėjo aukštesniuosius, parko pakraštyje susiradau siestos nepaisančią kavinukę ir įsitaisiusi taip, kad matyčiau pagrindinio kupolo viršūnę, panirau į apmąstymus. Nors ne – pirmiau į maistą, paskui jau į apmąstymus. Reikia pripažinti, kvapnių ir tikroje saulėje sunokusių pomidorų skonis teikė ne mažesnį pasitenkinimą nei architektūrinė giesmė Pasaulio Kūrėjui.

Baltame puodelyje maišydama juodą gėrimą, pamažu nuo materialių tobulybių nuslydau prie vidinių. Įdomu, kaip tampama šventu žmogumi? Arba bent jau geru? O jeigu jau šventas, ar tai reiškia, kad ir geras? Ar Ignacas Lojola buvo geras žmogus? Be to, kad šventas. Rašytiniuose šaltiniuose apie jį pasakojama, kad (paskui jau) jis buvo labai geras, vargšais rūpinosi, mokyklas steigė. Ar kada nors (paskui jau) ir aš tapsiu geru žmogumi? Nes kol kas...

Kol kas daugybė faktų liudija, kad dar nesu geras žmogus. Nuo pat mažumės nepasižymėjau gerumu. Prisimenu, net mano mama sakydavo: „Nieko gero iš tavęs nebus“, ir išvardydavo nenuneigiamus faktus: nepasiklojai lovos, darželyje pamiršai sesę, sulaužei rogutes, neklausei, atsikalbinėjai... Ir vis pridurdavo: „O blogiausia – tu net nenori atsiprašyti!“ Kaip matai, jau nuo mažumės buvo aišku, kad nieko gero iš manęs neišeis. Tik ne su tokiu charakteriu.

Štai kad ir dabar. Pamelavau draugei, kad einu Lojolų rūmų žiūrėti, o pati sėdžiu kavinėje ir salotas šlemščiu. Buvom lyg taręsi kartu vakarieniauti. Nerimastingai sušlamėjo šventojo parko medžiai, sujudinti vėjo, lyg staiga būtų nusprendę vieningai pritarti mano savikaltai: „Kokia negera draugė, negerrradrrraugė...“ Tik liesas kačiokas po gretimu stalu dėl mane ištikusios gėdos turėjo kitą nuomonę: „Pažiūrėk, – sumurkė lėtai persiversdamas ant kito šono. – Gyvenimas be draugų daug patogesnis. Ypač per siestą...“ Nedrįsau jam pritarti. Nenorėjau pasirodyti dar blogesnė, nei esu. Tu daug geresnė draugė negu aš. Patikėk, žinau, ką sakau. Nors tu irgi nelaikai savęs geru žmogumi. Vis randi, už ką save koneveikti: už padarytas gyvenime klaidas, už nenudirbtus darbus. Spėju, kad ir tu vaikystėje ne kartą esi girdėjusi, kaip sunku su tavimi sugyventi arba kad iš tavęs „to tikrai nesitikėjo“?

Girdimi pasmerkimo žodžiai įkrinta į mus lyg aštrūs dygliai. Vos ne taip krusteli, ir jau duria į paširdžius: „Na štai, ar aš nesakiau? Nesi tu geras žmogus. Derėtų labiau pasistengti“, – vis primindami, kad dar kažko nemoki, nesugebi. Nei normaliai atsiprašyti gali, nei žmogų nuoširdžiai apkabinti, nei malonaus pokalbio palaikyti. Ką jau kalbėti, kad vis dar nesilaikai duoto žodžio ir nepateisini į tave sudėtų šeimos (valstybės) investicijų; vis dar nejauti saiko ir taškaisi nebrandžiomis emocijomis. Tavo padarytus nusikaltimus šeimai ir žmonijai galima vardyti ir vardyti. Galo nematyti. Negi išsiginsi, kad dažnai gero žodžio žmogui pagaili ir apie susidorojimą su priešais pasvajoji?

Ir nors blogu žmogumi į akis tavęs niekas nevadina, tu geriau žinai, kaip yra iš tiesų. Net jei koks naivuolis (arba padlaižys) tau ištaria: „Mano manymu, tu esi geras žmogus“, – nepatiki juo, nes tu žinai tiesą apie save.

Kaip tik šiandien praėjau pro verkiantį žmogų. Ar man kilo mintis prieiti? Taip. Ar priėjau? Ne. Nors žmogus raudojo net pasikūkčiodamas. Eidama pro šalį ir apsimesdama nieko nematanti, žinojau, kad elgiuosi nežmoniškai. Bet prieiti buvo dar nejaukiau. Nors geras žmogus tikrai būtų priėjęs. Geri žmonės visada prieina. Ignacas būtų priėjęs (paskui jau). Geri žmonės ištiesia pagalbos ranką. Bent jau nosinių pasiūlo. O aš taip nedarau. Negaliu sakyti, kad niekada nedarau, bet, remiantis statistika, devynis kartus iš dešimties praeinu pro šalį. Ir turiu tam priežasčių.

Iš rytinių pamaldų išėjome visi maloniai pakylėti ir kas kur išsivaikščiojom – buvo skirta laiko asmeninei kontempliacijai. Pakilau kalno šlaitu aukštėliau. Ten atsiveria ne apsakomo gražumo kalnų slėniai. Ant balto suolelio kukliai pritūpiau. Ir tik tada pamačiau tą nelaimėlį. Raudojo žmogus net susiriesdamas. Dievo namuose? Na, negi dabar eisiu jam trukdyti savo pagalba? Gal kokį širdies skausmą išlieja, gal nušvitimas kartu su malone aplankė? Pakilau ir šonu, šonu, atseit, kad nesutrukdyčiau, nutipenau žemyn. Bala nematė tos kontempliacijos, pasukau į suvenyrų parduotuvę. Nupirkau tau gražų atviruką su Montserato vienuolynu, kur Ignacas Lojola paliko visus savo ginklus ir prabangius drabužius. Manyčiau, pirkti lauktuvių – irgi geras darbas?

O jeigu rimtai, tai daugybės gerų darbų, kuriuos galimai geras žmogaus padarytų, aš taip ir nepadarau. Pasimuistau, patrypčioju ir nedarau. Nors vidinius impulsus tuos gerus darbus daryti tikrai jaučiu. Tu man apie tuos gerumo impulsus ir papasakojai, pameni? Sakei, tau irgi taip būna: pajunti tiesiai iš širdies kylančią gerumo bangą, bet nieko taip ir nepadarai. Prajuokinai su ta istorija lifte. Kai šviežiomis bandelėmis norėjai pavaišinti kartu važiuojantį vaiką. Matei, kaip jis žiūri į tavo cinamonu kvepiantį maišą, kurį laikei rankose tiesiai jam prieš nosį. Bet negi dabar svetimam vaikui siūlysi maisto? Maža ką... Gal jis alergiškas glitimui ar cukrui? (Labai pritariu!) Paskui dar pietų nebenorės valgyti, tada atlėks pikta kaimynė ir apšauks tave, kad žudai jos vaiką (tikrai rizikinga). „Ai, tiek to“, – tada nusprendei. Kad nesijaustum nejaukiai ir nereikėtų daryti to, ką norėjai daryti, dar kartą įdėmiai perskaitei naudojimosi liftu instrukciją. Išlipote tame pačiame aukšte abu nusivylę: vaikas tavimi, o tu... savimi. Juokinga istorija baigėsi visai nejuokingai.

Pamaniau, jeigu dažniau atkreiptume dėmesį į tuos gerumo impulsus, kurie kartkarčiais mus aplanko, gal galėtume nesijausti tokios blogos? Nes kartais, bent jau idėjiniu lygmeniu – mes būnam gan geros. Sutinki? Pavyzdžiui, tada, kai tu taip gražiai sugalvojai pradžiuginti savo tetą gimtadienio proga. Net pavydėjau tau tokio širdingo išradingumo… Gaila, kad nepradžiuginai. Bet, suprantama, atsirado kliūčių. Nors idėja tikrai buvo gera: skyrei kelias minutes savo brangaus laiko ir pasvajojai, kaip nueisi į Operos ir baleto teatrą ir po ilgų diskusijų su bilietų pardavėja išrinksite patį įdomiausią spektaklį. Tuomet nupirksi du popierinius (būtinai popierinius, kad būtų tikresni) bilietus ir prisegusi prie didžiulės tulpių puokštės nuneši jai į darbą. Argi nebūtų buvę gražu? Geras žmogus (tas, kuris iš tiesų geras) būtent taip ir būtų padaręs. Bet tu nepadarei. Tu tik pasvajojai, ir baigta. Radosi, matyt, rimtų argumentų, kodėl to nereikėtų daryti. Gal – kad kvaila? Ar per brangu. Ai, prisiminiau, sakei, kad nebuvo laiko, turėjai skubėti į darbą.

Dar kažkurią dieną tau buvo kilusi mintis aplankyti artimą žmogų ligoninėje. Operacija, sakei, ten buvo sunki, žinojai, kad žmogaus nuotaika irgi gerokai pašlijusi. Gražu būtų buvę praskaidrinti jam gyvenimą savo dėmesiu. Pasvarstei tuomet, kad būtų mandagu aplankyti, netgi brūkštelėjai žinutę: „Gal nori, kad pas tave ateičiau?“, bet gavusi neigiamą atsakymą mažumėlę net apsidžiaugei: „Na štai ir nereikės važiuoti. Nenori, tai nenori...“ Nukrito rūpestis. Bet noras suspindėti gerumu tikrai buvo kilęs.

Man patinka tavo gerumo impulsai. Patinka, kai apie juos pasakoji. Tada suprantu, kad giliai širdyje tu esi labai geras žmogus. Nesvarbu, kad kitiems taip neatrodo.

Vieno savo bičiulio kartą paklausiau: „Ar turi kokį gyvenimo tikslą?“ – „Taip! – atsakė šis. – Noriu būti geras žmogus.“ Nustebau tuomet: „Štai! Ne aš viena noriu būti geras žmogus. Ir kiti tokių sumanymų turi.“ Ne man vienai būtų smagu kada nors apie save išgirsti: „Tu ją pažįsti? Na, žinok, ji didelės širdies ir begalinio gerumo žmogus. Tikrai, kone šventoji.“

Turbūt ir tu norėtum, kad apie tave žmonės taip sakytų? Kam dar apie savo gerumo impulsus man vis papasakotum? Lyg pati savimi stebėtumeisi, lyg ir liudininke pabūti prašytum. Kai pagalvoju, tai tikrai gaila, kad žmonės negeba įmatyti mūsų subtilaus, gerumo bangas skleidžiančio širdžių virpėjimo. O, kad tos bangos dažniau į išorę prasiveržtų!

Sėdžiu štai viena turistinių autobusų prigrūstoje aikštelėje baltą skarą ant galvos užsimetusi (atrodau lyg butaforinė šventoji) ir kontempliuoju (kontempliacijos laikas dar nesibaigė): kaip čia aiškiau parodyti tą savo gerumą? Ar įmanoma faktiškai būnant blogu žmogumi kaip nors transformuotis į gerą? Ar kitiems tas pavyksta? Šventųjų istorijos liudija, kad jiems tokie persimainymai pavyko. Nors iš pradžių ir jie klaidžiojo tamsybėse, nuodėmingo gyvenimo skonius ragavo ir tik paskui tarsi kokiu mistiniu būdu persimainė, tapo sektinais gerumo etalonais.

Beieškant įkvepiančių pavyzdžių tarp savo amžininkų, man kilo keblumų. Gal tu pažįsti kokį išties gerą, bet visai paprastą žmogų? Iš atminties kyla įvairių žmonių paveikslai, atmetu vieną po kito, nes tas jų gerumas... Na, iš kurios pusės pažiūrėsi. Nepažįstu asmeniškai nė vieno išties gero žmogaus. Tokio gero, kuris visada vandens stiklinę ištroškusiam ištiesia, savus marškinius nusivelka ir sustirusį aprengia. Ir vienaip pertikrinau, ir antraip – visi, ką pažįstu, kažkokie vidutiniški. Vidutiniškai geri. Kartais geri, o kartais tokią nesąmonę suskelia... Bet ar dėl to galiu juos vadinti blogais? Irgi būtų neteisinga.

Man atrodo, kad ir mes su tavimi tokios pat – vidutiniškai geros ir vidutiniškai blogos. Jei kartais pavyksta kokį gerumo impulsą įgyvendinti, tai gal ir visai geros kam nors pasirodom, o jei nepavyksta... Na, tada ne tokios geros. Jei sumali kokią nesąmonę, ką nors nuvili ar įskaudini, tai tada ir bloga gali atrodyti. Bet jei atsiprašai, atgailauji, tai ir vėl nebloga tampi...

Tai jeigu gali būti ir bloga, ir gera, gal nevalia tvirtinti, kad esi blogas žmogus? Gal netgi gali manyti, kad iš esmės esi geras žmogus, tik kartais tau kai kas nepavyksta? Taip pat kaip ir visiems kitiems.

Tavo širdis juk siunčia gerumo impulsus, tavo rankos moka paglostyti, tavo akys gali matyti kito žmogaus gerumą. Ar nėra taip, kad iš esmės tu esi sukurta kaip gera? Taip pat ir aš gal esu sukurta kaip gera?

Gali įsivaizduoti tokią keistenybę? Ir tu, ir mes visi esame sukurti būti geri žmonės, nes kiekviename iš mūsų yra instaliuota Širdis. Jautri, atliepianti, matanti pasaulį meilės akimis. Todėl iš esmės kiekvienas esame geras. Kas dar tik giliai širdyje, kas jau atvirais gestais, bet iš esmės – geras.

Jeigu tik mums pavyktų tuo patikėti, jaučiu, imtų ir sugriūtų visos mūsų gerumo upes užtvenkusios kliūtys. Tuomet visi tavo draugai gautų jiems sumanytas dovanas, vaikai – bandelę, o pakelėj sutikti verkiantys žmonės bent jau po nosinaitę?

Ir gal tie, kuriuos per amžius garbiname kaip šventuosius, tik tuo ir skiriasi nuo mūsų, kad jie savo gerumu neabejojo. Vieną lemtingą dieną ėmė ir tiesiog patikėjo, kad yra geri. Staiga supratę, kad yra sukurti būti geri, ėmė gyventi kaip geri. Tik tiek.

Žvelgdama į virš medžių boluojantį kupolą, pabandžiau ir aš tuo patikėti. Ir ką tu manai? Kelias akimirkas, kai tik leidau sau manyti, jog esu sukurta kaip geras žmogus, jaučiau į širdį plūstantį palengvėjimą. Tarsi maloningą atleidimą, švelniai man kuždantį: „Viskas su tavimi gerai.“ Jaučiau, kaip uodegas pabrukusios traukiasi į šoną mano baimės suklysti, apsikvailinti, išsiduoti. Kelias akimirkas jaučiausi esanti geras žmogus, tokia, kokia buvau sukurta. Nes Jis kuria tik tai, kas gera (laikas būtų sau tą pripažinti). Ir Jo duota gyvybė, esanti manyje, yra Jo gerumo gyvybė. Aš esu gera. Neapsakomas malonumas tuo tikėti.

Labai skubėjau parašyti tau šį laišką, kad ir tu pasistengtum patikėti, jog esi geras žmogus. Žinau, kaip kankiniesi dėl savo netobulybių... Dabar jau turiu grįžti į mūsų prabangius piligrimų namus ir atsiprašyti draugės, kad ją palikau. Įsivaizduoji – piligrimų namuose ant savo lovų kiekvienas radome po du saldainius. Nuostabaus gerumo šeimininkai pasitaikė.

P. S. Tu esi labai geras žmogus, aš tave pažįstu kaip gerą.