Laiškai, kurių tu niekada negausi

Živilės Galdikienės debiutinis romanas „Laiškai, kurių tu niekada negausi“ – jautri istorija apie moterų likimus, apie savo kelio paieškas, apie tikėjimą, kad gali būti kitaip, gali būti geriau, apie kančios ir skausmo kainą, apie meilės galią.


Dvi jaunos moterys susitinka Vilniuje. Jos nepažįsta viena kitos, tačiau abi pavadintos tuo pačiu retu vardu. Gal būtent jis taps užuomina, raktu, kuris padės praverti užmaršties duris ir iškelti iš praeities jaudinančią šeimos istoriją?


Prieš šimtą metų, XX amžiaus pradžioje, norėdamos susikurti gražų gyvenimą priverstos išsiskirti dvi seserys. Vyresnioji palieka tėvų namus ir iškeliauja tarnauti į sostinę. Jos tėvai – nusigyvenę bajorai tikisi, kad dukrai pasiseks didesniame mieste.

Netrukus namus palieka ir jaunėlė vildamasi, kad jai pavyks surasti laimę Petrograde. Seserų viltis sužlugdo ir gyvenimus apverčia karas. Vienai jų pavyks rasti meilę, o kitai teks klajūnės ir benamės dalia. Seserų keliai išsiskyrė ir daugiau nesusitiko... Kiek daug jos viena kitai nespėjo pasakyti? Kiek ilgesio ir tuščių vilčių joms teko?


Šiltoje ir įtraukiančioje istorijoje „Laiškai, kurių tu niekada negausi“ skleidžiasi ne tik besipinančių gyvenimų įvykių karuselė, bet ir gilesnių apmąstymų užuominos. Ką su mumis padaro karas, laikas, tradicijos ir auklėjimas? Kokie subręstame? Ar išvis subręstame?



Girdėjo, kaip jis už uždarų durų įnirtingai tarškina kompiuterio klaviatūros klavišais. Skambėjo jo įniršio, o gal nevilties Requiem. Nė karto jai nepasakė, kad jam skauda. Apskritai nesakė, kaip jaučiasi. Nė žodelio. Suprantama. Juk kilęs iš tradicinės patriarchalinės šeimos. Neramios, šiek tiek meniškos sielos berniukas didelėmis patikliomis rudomis akimis ir rusvų plaukų kupeta. Ugdytas su visais tais „ko bliauni kaip merga?“, „ko snarglį paleidai?“


Živilė Galdikienė – teisininkė, ji teigia, kad rašymas išlaisvina ją iš teisinio darbo rėmų. „Laiškai, kurių tu niekada negausi“ – pirmasis jos romanas.


„Žmonės visada kentės ir mylės, džiaugsis ir liūdės, klys, klups ir vėl kelsis, ir taip visais laikais. Kelyje pasipainiojantys grumstai, klampūs ir pavojingi, bet viliojantys akivarai visuomet bus tie patys.“

Živilė Galdikienė